2009 m. gruodžio 30 d., trečiadienis

Closer to the Edge




Apie viską ir greit...

Kalėdos. Buvo taip, kaip ir turi būti: varpai ir baltas kelias, artimiausi žmonės, kalakutas su medum, šampanas, džiaugsmas dovanoti, duoti, apkabinti. Eh. Metai - ilgai. Bet gi atėjo...

O paskui aš atsisakiau vyno su P ir V. Ir tai dėl Proust'o, kurį baigiu TIKRAI įsimylėti.

Išlydėjom sesę į Lenkiją. Mes namie abi nebūnam. Pasiilgau. Jau...

Vakar susinervinau ir SMIENA vis dėl to liko gulėti su nauja, tuščia, B&W juostele. Šiąnakt sapnavau D. Man jau į Vilnių?

5-ios valandos miego. Savanorė kankinė.

O man baigėsi grietinėlė. Holy crap.

2009 m. gruodžio 24 d., ketvirtadienis

Kas galėtų būti dažniau, bet džiaugiuosi, kad nebūna...





Nors pastaruoju metu dažnai norisi sustabdyti ar sulėtinti laiką, iki tol tai pasikartodavo reguliariai tik per Kūčias. Atvirkščiai proporcingai vaikystės metams, kai miegoti norėdavau eiti iškarto pasitraukus nuo stalo, kad greičiau išaušus rytui galėčiau išpakuot dovanėles.

Aw.

Dabar noriu tik ilgo vakaro. Ramiausio iš visų metų vakarų. Paslaptingiausio ir šventiškiausio. Su TUO jausmu, kurio nereikia perdėtai žadinti Kalėdinėm dainelėm ir blyksinčiom lemputėm. Ko šiais metais pasigedau, tai 8-ą kartą pažiūrėt "Vienas namuose" arba 4-ą - "Hario Poterio" pirmą dalį. :D Kažkaip neatsibosta, kai Kūčios. :)

Šiemet kaip ir kasmet - taip, kaip turi būti. Tik su daugiau sąžinės graužimo. Hm. Nebemoku. Reikia stengtis. Hrrr. Šiaip dovanėlių šiais metais turėčiau negauti.

Visgi. Stebuklų metas. :)

Vakar buvo geeeras vakaras su dar geresniais žmonėmis. Vyriška kompanija S, K, V, A ir mes su J. Buvo juoko. Ilgų kalbų. Trūko B, V ir P. Labai. Išsimėtėm kaip reikalas po Lietuvą... K meta mokslus. Anglija vs Amerika. Dar pažiūrėsim.
Naujametinė dilemą: su P ar K. Geriausia su abiem. :) O BFF už 300km. :/

Bet apie tai dar pamąstysim. Nes dabar trumpiausia metų naktis, kurią stebuklai padaro ilgiausią. Ir miegoti eisiu vėlai, nes Jurga...

O Jums ramių Kūčių ir stebuklingų šv.Kalėdų... :)

<3

Kaip visad noriu taikos pasaulyje.

2009 m. gruodžio 22 d., antradienis

Oficiali atostogų pradžia (tam tararam taram)




Wooohooo.

Vadybos egzas praėjo net nepastebėtas (kur gi čia pastebėsi 20 min.). Apie rezultatus mąstydami nesigadinkim nuotaikos.

Ryškesnis faktas, kad dabar prasideda oficialios atostogos. O-f-i-c-i-a-l-i-o-s. Daiktai sukrauti laukia gabenimo į geležinkelio stotį, o pusę iš jų - literatūros knygos ir kitas šlamštas. Pirmiausia kibsim į Proust'a, nes 50 nuskaitytų puslapių tiesiog bado akis...

Butas sutvarkytas, šaldytuvas tuščias, winamp'e karaliauja Kalėdos ir šiaip norėtųsi šokti. Visgi kad imčiau spygauti iš laimės, dar reikėtų Kalėdų eglės ir Meiliaus (storas didelis katinas už 300 km). Čia kad atsigriebti už pavėluotą kalėdinę nuotaiką... M vistiek nepavyks pavogti MANO Kalėdų... :/

Keista, nesugalvojau ką pasidovanot sau Kalėdoms... baigėsi tuo, kad iš parduotuvės išėjau su "Milka", guminukais ir dviem žurnalais (neatsimenu kada paskutinį kartą pirkau/skaičiau spaudą :D ).

Anyway...

Laukia ilgas kelias namo. Kad apmąstyčiau, ko eilinį kartą nepadariau.

It's gonna be a merry freackin' Christmas. :)

2009 m. gruodžio 21 d., pirmadienis

Blogger is back...

Apmąstant praėjusius metus ir džiaugiantis artėjančiom šventėm (kiek tai leidžia lindėjimas vadybos konspekte), žinoma, prisimenami ir "nebaigti reikalai". Keista, kaip vos pradėjusi naują blog'ą, sugebėjau jį pamiršti... (shame on me)Bet aš stengsiuos pasitaisyt. Bo priėjau išvadą, kad įvykių ir viso kito fiksavimas MAN būtinas, idant būčiau tikra, kad iš manęs laiko niekas nevagia... Geriau jau žinot, kad pati jį leidžiu vėjais. So...
Pasidairykim po praėjusius mėnesius...
Tris mėnesius jau esu ale vilnietė studentė. Prisijaukinau troleibusus, spėjau pamilti Antakalnį, koks jis matosi iš 8-unto aukšto balkono, prifotografavau balandžių, paklausiau gyvos "Atikos", A.Mamontovo, Manto(?)...sutikau draugus, kuriu 10 kartų mažesniame gimtame miestelyje nebuvau sutikusi pusę metų... Eh, visko ir neišvardinsi taip staigiai pasikapsčius po atmintį.
Tiesa, paaukojau SAVO rudenį ir "nešvenčiau" Vėlinių, bet damn...

Kaip jau bepažiūrėsi - man čia gerai. :)

The Killer'ių - Great Big Sled ir interaktyvi eglutė ant darbalaukio skelbia artėjančias šventes (4 days till Christmas). Penkiolika minučių iki pirmos, o aš einu miegoti, naiviai tikėdamasi sugrįžti į vakarykštį sapną... (Gal vėl prieš miega reikėjo pažiūrėt "Cruel Intention"?)
Hm.
Labanakt. :)

2009 m. rugpjūčio 19 d., trečiadienis

Pirmadieniais nebetikiu. Penktadieniais irgi. Nors šiaip tikiu.





Pirmadieniais nebetikiu. Penktadieniais irgi. Nors šiaip tikiu.

Antradieniais pradėjau atkreipti dėmesį į smulkmenas ir grįžti prie senų "žalingų" įpročių. Anyway, džiugu, kad M, o ypač A nepamiršo. Ypač A. Gal susimatysim. Ne ten kur realu, bet kur daugiau erdvės mums abiem. Bent tada tai vadintųsi l i k i m u .

Lapeliai kalendoriui mažėja proporcingai didėjančiai daiktų krūvai kambary. Pastarosiom dienom geriausiai sugebu tuštinti tėvų pinigines. Studentė. Į Vilnių. Reiks kažkaip gyventi. Gyvensim...

Ir išvis šiais sunkiais laikais patarimas: nebukit trumparegiai. Kainos pateikiamos tokios, kad vistiek įžiūrėsit. (Graudi ironija.)

Eh.

... dabar jau turbūt per daug būtų tikėtis saulėto vasaros ryto?

2009 m. rugpjūčio 9 d., sekmadienis

Supratimas ir susipratimas arba nauji atradimai




Atradimų savaitė. Prasidėjusi antradienine senelės palėpės švarinimo akcija (Rezultatai neblogi: mamos jaunystės batai grįžę į mada.), prasitęsusi butu Antakalnyje ir užsibaigusi smulkiais apmąstymais ir mažyčiais atradimukais. :)

...
Visgi labiausiai prie "senovės" padeda prisiliesti daiktai. Neneigiu muzikos įtakos. Kiek sunkiau man su filmais. Ir nereikia labai gilintis į sentimentus, bet liesdamas senelių ar prosenelių daiktu nejučia susimąstai. Apie ką konkrečiai - per daug individualu. Bet šiaip ar taip, veikia.

Visada jaučiau silpnybę senovinėms nuotraukoms. Turbūt tiesa, kad fotografija pasisavina fotografuojamo žmogaus dvasios dalelę. Būtent ją ir junta po daugelio metų į nespalvotą nuotrauką žvelgiantis anūkas ar proanūkis. Tėvai, seneliai, proseneliai... Daugiau nei giminės šaknys.

Keičiant toną ir einant prie kitokių vertybių galima paminėt butą, kurį visgi radom nuomot su R Antakalny. Valiovaliovalio! Nebus barako (minia pritariančių, tik pat smerkiančių). Anyway... Jaučiu, jog MAN privatumo reikia daugiau nei normaliam žmogui. O jau kaip bus - pažiūrėsim. :)

Kas liečia smulkesnius atradimus:
1) "Goo Goo Dolls". Smth old&new in my playlist.
2) Jei nesiskubinsi lipti per langą, sulauksi atveriamu durų (netiesiogine prasme).
3) Supratimas ir susipratimas.
4) Naujų draugų ieškojimas senuose (dar mintyse augantis projektas, laukiantis start'o).

...
O aš laukiu lietaus.

2009 m. liepos 31 d., penktadienis

Gyvujų liepos numirėlių sugrįžimas




Pastarosiom dienom (gal teisingiau būtų sakyti - mėnasiais) nuotaika tokia pat "pastovi" kaip ir oras. Penkias minutes pliaupia, paskui šviečia saulė. Pas mane viduj, tiesa, daugiausiai žaibuoja ir šiaip vyksta visokios stichines nelaimės. Miego trukumu pasiskųsti negaliu - 10-11 val. miego ir taip per daug. Valgau gal ir nedaug, bet sveikai (vaisių, uogų ir daržovių sezonas - geriausias metuose). Ir šiaip iš šalies žiūrint, viskas lyg ir savo vietoj. Gal net kai kas geriau, nei visada. Bet... Kodėl tada noris visiems gerkles perkąst?

Seniai pastebėjau, kad turiu (turbūt įgimtą) vasaros paskutinio trečdalio depresiją. Baigiantis liepai reguliariai kasmet aplanko įvairiausios mintys, apmąstymai, ilgi naktiniai užsisėdėjimai su tušinuku ir popierium (kartais su pieštuku ir bloknotu), visiška apatija aplinkai ir "nieko nenorėjimas". Panašu į gyvuosius numirėlius.

Kas dar blogiausia šiame reikale, kad ir nenoriu elgtis kitaip. Noriu, kad MAN būtų gerai ir man tai patinka. Žinau, kad esu savanaude su egocentrikės požymiais, bet dabar man vienodai. Net nustojau jaustis dėl to kalta.

Et, turbūt įgryso tie metai, kai prieš kitus stengiausi atrodyt "perfect" ir elgtis taip, kaip iš manęs norima ir tikimasi. Lai vidiniai uraganai gražiai ir elegantiškai, kaip per didelio pelno holivudinius katastrofinius filmus, sudaužo visas kaukes. Noriu būt bloga, nelaiminga, išprotėjus, įsimylėjus, melancholiška ir dar daug būdvardžių. Noriu ir... so what?

2009 m. liepos 30 d., ketvirtadienis

Vasaros "miegas" ir trumpa apžvalga




Žinau, kad gyvūnijos pasaulyje esama reiškinių, pavadintų "žiemos miegu", tačiau su "vasaros miegu", niekur neaprašytu ir neapibūdintu, visai netikėtai susidūriau pati. Įmanoma pramiegoti vasarą? O kaip kitaip pavadinti atminty dingusį laikotarpį tarp mokslo metų pabaigos seilėjimosi apie "būsimas atostogų "linksmybes" " ir liepos pabaigos suvokimą, kad vasara eina velniop, t.y. į pabaigą?

Dar keistesnis jausmas apima, kai po vakarinio pasivaikščiojimo su J ir B po gimtąjį miestelį, imi jaustis lyg begalę laiko praleidęs toli ir tik dabar grįžęs stebėti per laiką įvykusių pokyčių. Pasekmės, to kad didžiausias nuotolis pastarosiomis dienomis - tolimiausia vyšnia sodo kampe. Strange.. anyway.

Taigi, atmetant NSO pagrobimo galimybę ir tikint, kad tikra vasaros dingimo priežastis "slypi kažkur anapus", visgi galim vangiai pasidžiaugti, kad "vargai" prieš didžiuosius "vargus" eina į pabaigą. Verksmais balkone nulaistytas paskutinis skambutis, keistai be streso praėjęs ir lengvai paežerėj "aplaistytas" egzaminų maratonas, kiek nervingesnis rezultatų laukimas ir svyravimai dėl "būsimos ateities", sėkmingai pasibaigę VU komfak'e - didžiausi šios vasaros įvykiai. Niūroka visgi... :/

Bet... Time to move on... :)

2009 m. liepos 29 d., trečiadienis

Nevykusi įžanga be pradžios ir susimąstymas...

Nežinau kaip pavadinti šitai: step forwards (žvelgimas į priekį ir noras fiksuoti dabartį, pradžia kažko) ar step back (grįžimas į savianalizę ir laiko gaišimą prie internetinių BLOGų). Savotiškas 2 in 1. Nauja ateitis ir , metaforiškai kalbant, naujo kelio pradžia kartu su minčių pertekliaus virusu, reguliariai pasikartojančiu baigiantis trečdaliui vasaros. Kasmet tas pats, tik kitokia forma: rašymas, forografija, piestukas ir balto popieriaus lakštas, minetiuros, teptukai ir ryškios spalvos, kamera... Minčių potvynių įamžinimas visais įmanomais būdais. O sako, TAI nesikartoja...

Visgi.

Sveiki nauji mano minčių namai, įsikūrę mėnulių alėjoj...