Vidurnaktį

Nežinau, tiksliau nepamenu, ką šiąnakt sapnavau, bet tai buvo kažkas, kas nutrynė visas abejones, suteikė palengvėjimą ir gražino gerą nuotaiką.

Liepa baigiasi. Rugpjūty dar laukia du, ko gero, patys didžiausi vasaros nuotykiai. Po antrojo, tikėtina, visu svoriu pajusiu artėjantį naują mokslų sezoną. Grįšiu į Vilnių. Sunku nesidžiaugti, kad ir kokios geros atostogos bebūtų. :)

Rytai, pietūs, vakarai su "Atika". Ir daug lietaus. Kartais gerai, kad tai skandina mintis. Geriau nei alkoholis. Geriau, nei kartais būtina.

Aš dėlioju spalvas, komponuoju mintyse eskizus, herojus...
Atrodo orų prognozė nepranašauja įkvėpimo audrų. O gal?


Aš stebėjau tave vidurnaktį
Tavo baigiančias degti akis
Ir žinau ko bijai, ką slepi, ką saugai...

Vidurnaktį.

[She never answers. She never will...]

Mano dienos būna įdomios, ypatingos. Arba jų iš viso nebūna. Arba manęs tiesiog jose nėra.

Kartais vėl norėčiau gyventi nebuvime.

Ši vasara išties kitokia. Jūra du kart per savaite, palapinė tarsi antra lova (prie ežero, miške, kopose - visur), nuostabūs saulėlydžiai, kuriuos taip mėgsta saulėlydžių kolekcionierė (pripažinkim - silpnybių turim visi), ilgi pasivaikščiojimai, Prancūziškas šampanas ir smėlis mano plaukuose. Tavo rankos. Daug rankų. Ir aš, pasimetusi toliuose, vėjyje, begalybėje. (Ar bent pagalvojai, jog tada būčiau mielai nušokusi nuo molo?) Bet tu mane laikei. Laikai.

O aš nežinau ar tikrai man reikėjo, kad manęs nepaleistum.

Naktimis sapnuoju, kad piešiu. Sapnuoju senus draugus, mokyklą.
Kad šoku.
...kartais ir nuo pasaulio krašto.

[She never answers. She never will...]

Somebody's and my babies.

Kelias dienas išgyvenau minikrizę. Prisiminimai, kai jie labiau liūnai, nei linksmai nostalgiški - nėra jau toks gėris. Netikėtai atsiverstas dienoraščio puslapis, rasti laiškai savo Šėtonui, net bilietas - toks tikras ir fotografijos... Jetau. Nuryjam. Patylim. Pamirštam. 'Cause you're already somebody's baby.

Apie linksmesnius dalykus.

Didžiojo nesusitikimo rekordas sutriuškintas, vainikuojant jį maudynėmis nuo skardžio, netikėta kelione į Šventąją ir tingiu 5-adieniu su triskart matytu filmu ir lietumi.

Būna taip gera. O paskui taip sunku grįžti į normalaus gyvenimo vėžes...:/

Also.
Bilietai jau nupirkti (ir į Rokus, ir į Berlyną). Liko visai nedaug.

O kaip jis sako - mūsų vasara dar tik prasidėjo. :)

Darbadieniai ir atostogos.

Ilgos ir sunkios dienos, peršančios išvadą, kad tėviškė man tikrai ne tokia miela, močiutės daržai per dideli, piktžolės per skaudžiai kanda ir kad tikrai noriu į Vilnių. Kad ir kokį ten karštį ar potvynius reikėtų kęsti - gyvenimo pilnatvė ir dvasios ramybė ten. That's rihgt.

Nors.

Jei tikėsim kai kuriais faktais, didieji vasaros darbai pasibaigė ir galėsiu ištiesti pavargusias ir žiogų apkramtytas kojas kokiam pievos skruzdėlyne ir pasilepinti saulėje su knyga. Nors pagal kiaulystės dėsnį - su tikrais laisvadieniais ateina lietus. (LHMT būtent tą ir prognozuoja. :/)

Jeigu grįšim prie naivaus optimizmo - yra ir gerų dalykų. Ryt sutiksiu savo V, po kelių dienų nustos naktim gretimam kieme gręžt gręžinius ir galėsiu ramiai miegoti, greit nuo medžių nukraičios vyšnios ir man nereiks nervintis, kad jos vis tiek nevalgomos dėl jose šiemet apsigyvenusių kirmėliukų...eh. Gyvenimas tiesiog nuostabus. Argi ne? :)

Deveiklizacija.

Nauja savaitė prasideda ar baigias - didelės reikšmės man tai dabar neteikia. Kai atostogos, dažnai net nežinau, kuri savaitės diena eina (ką jau kalbėti apie datą). Dabar truputį laukiu kitos savaitės, kada manąjį pagaliau paleis iš praktikinės "katorgos" į atostogas. Turim suplanuoti iškylą, rokus ir dar daug daug ką. :)

Kelias dienas beveik savo noru gyvenau beveik be kompo. Manąjį neva taisė. Neva. Žodžiu, atsisveikinau su senąja baterija. Ir dar 350lt. Nors namie puikuojasi kita jungtis su internetine erdve, savo noru pasidariau pertraukėlę nuo visų facebook'ų, BLOG'ų, Dr.House'o ir kito internetinio gėrio. Ir atsirado proga pagaliau kibti į skaitinius. Užbaigiau "Prozako kartą" - kas galų gale jau buvo ėmę kamuoti, ir vakar jau įpusėjau J.Meko "Tris draugus", bei savo mylimo H.Radausko "Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu". :) Per karščius daugiau nieko neįstengiu veikti.

Kad ir kaip pasiilgau Vilniaus, šiandien džiaugiuosi, kad esu ne mieste ir galiu pasislėpti vėsioj parko paunksmėj. Nes kai saulėje termometras pasiekė patį viršų, t.y. 50 laipsnių - nuo dehidratacijos ir šiaip visiško nuvytimo/išdžiuvimo jau negelbėja nei "Vytautas", nei kiti burbuliniai mineraliniai gėrimai.

Manyje pinasi tingulys ir noras veikti, veiklos trūkumas ir darbo perteklius, norai ir galimybės... Jetau, kai mąstyti trukdo karščiai, visa, ko norisi, visą parą neišlipti iš lovos. ...net jei sapnuojasi V.Juozapaitis...:D

61 day. Lay with me and just forget the world.

Rytojus. Sėdžiu ant lovos ir nuo visiško perkaitimo mane gelbėja pienoledųbraškiųbananų kokteilis. Net sutemus termometro stulpelis nekrenta žemiau 24 laipsnių šilumos (žinau, pagal Farengeitą turbūt atrodo dar įspūdingiau). Gal kas primins, kurioj klimato juostoj mes gyvenam?


Šiandien užbaigiau vieną didžiausių ir labiausiai kankinančių vasaros darbų. Šiuo savaitgaliu realiai turėjo užsibaigt ir galvoskausmių maratonas. Tad nuo ryt pradedu visiškas atostogas ir taip pat ryt pradedu žudyt tingulį. Tą galiu iškilmingai prisiekt ranką padėjus ant "Prozako kartos". (Knyga, kurią dabar geriausiai pasiekiu).

Dar keliu jau minėtą kokteilį už save ir V, už mūsų mažas sukaktis ir didelius planus. Žinau, ko palinkėt sau, bet neužteks žodžių, tinkamai padėkot jam. :*

If I lay here
If I just lay here
Would you lie with me and just forget the world?

Apie gimtadienį ir šiaip.

Kai neketini kelti gimtadienio, svečiai nusprendžia atvažiuoti kada panorėję, poros dienų intervale aplink tikrąją gimimo dieną. Būtent. Tad krentu lovon ir tikiuosi, kad šiandien išlydėjom paskutinius svečius. Nes nu ir kaip smagu sutikt seniai matytus žmonės - slegiantis reikalas tie giminaičių antplūdžiai. Pavargstu nuo žmonių. Man jų reikia minimaliai ir kas tam tikri intervalai. Taip. Aš ne masės, ne minios žmogus.

Vis gi tęsiant kalbą apie gimtadienį - džiaugiuosi, kad sesei patiko dovana. Nenorėjau jos pravirkdyti, bet emocijas priėmiau už komplimentą, ypač, kad po to sekė ilgas apkabinas. :) <3

Nuostabi žinia - J pargrįžo visai vasarai. Reiškias turėtų būti viskas gerai. :)

Šios dienos netikėtumas - D pasiūlymas ryt kartu praleist dieną paežery. Bet: jis žino apie V. Ir jis...toookios senos dienos. Kurių, tiesa pasakius, beveik nenoriu prisiminti. Ot būna. :)

Meilybės.

Šiandien pėdindama gatve po masinio parduotuvių nusiaubimo sesers artėjančio gimtadienio proga susimąsčiau, jog nežinau, ką veiksiu po šio 5-adienio. Tikrai. Vos atėjus atostogoms, nuolat kas nors reikalavo būti planuojamas, artėjo, gręžė mintis galvoskausmiais - J gimtadienis, V gimtadienis, V viešnagė, sesutės gimtadienis... Vienas kitas menkesnis reikaliukas. Bus keista...


Savaitgalis buvo nerealus. Aišku, šiek tiek nerimavau. Kaip ir mano tėvai, kaip ir V manau. Ir visgi nemanau, kad bliuzų variantas būtų buvęs geresnis. Iš mano pusės viskas pavyko. O kaip kitiems - jų problemos. ;) Buvo visko - ramių pasivaikščiojimų, gamtos, palapinių, vakarienė ant kranto, saulėlydis ir fotografijos, maudynės ir drebulys, mažai miego - daug viso kito. Paskui bananai su migdolais ir šokoladu pusryčiams, carwash'as kieme su šlapiais marškinėliais, kaip ir pridera, pasivaikščiojimas parke ir atsisveikinimas.

Baisu pasiilgti žmogaus, kai jis dar net neišvažiavęs. Bet verta. Ko gero ne kiekvienas aukotų beveik 10 valandų iš savo laisvu 48 val. vien kelionei. Už ką jis ir yra mano V. :*
Vat taip va. :)

Trims dienoms iš Kauno pargrįžo P. Jetau, kaip faina vėl visiems susirinkt prie ežero, vakarinei alučio degustacijai ir ilgiems pokalbiams. Tiesa, trūko J., tad teko vienai atsilaikyt prieš visą vyriškąją pusę. Bet aš nesiskundžiu. Argi galėčiau? :D