2010 m. gruodžio 19 d., sekmadienis

100. Nyksta.

(100-asis įrašas. Ir jis niekuo neypatingas. How shame.)

Kol žiburiai Vilniaus danguje beviltiškai ieško Batman'o, aš geriu pieną iš močiutės dovanoto kalėdinio puodelio, valgau meduolius, klausau Hurts - "All I Want For Christmas Is New Year's Day" (iš kur čia jie atsirado taip masiškai IŠ VISUR?)- nes man patinka apsnigtos kapinės. Ir ypač angelų statulos.

Savaitgalis buvo gana vykęs - nupirkau didžiąją dalį dovanų, išgėriau ir grįžau namo paryčiais, kažką tai pasimokiau, kažko tai pasiilgau. Gavau gerą žinią. Užskaitom, ne?

Trečiadienis dar taip toli, o aš noriu greičiaugreičiau. Nusimesti naštas ir namo. "Persirgau" trumpa Kalėdų nuotaika ir dingo.
Reikia daugiau.
Advento kalendorius nyksta.
Laikas nyksta.

Nyksta.

Nyksta nyksta nyksta.

2010 m. gruodžio 17 d., penktadienis

Sapnai ir pastrigimai sistemoje.




Seniai dienos bėra buvusios tokios vienodos. Gal kad jis Rumunijoj. Gal kad egzaminas artėja, išmokt daug, o motyvacijos kažką mokytis - 0, tad ir visas laisvas laikas, it kažkokia kankynė tarp px'izmo žiūrint Buffy ir graužiančios sąžinės, vos akim palietus konspektų krūvą.
Šalti snieguoti rytai, žibančios šviesom ir skaidrios naktys. N-tieji puodeliai arbatos. (O kiek jos dabar turiu! Šlovė "Presto" arbatos akcijoms RIMI.)

Dar sapnai ir sutapimai. Ženklai apie nepastovumą, netinkamumą, pabaigą... Ir krintančios nuo stalelio nuotraukos po sapnuoto išsiskyrimo. Ir keistas jausmas pabudus prisiminti akimirką, kai išeidamas žmogus dar atsisuka, pamoja ir pagalvoti, kad gal tai paskutinė akimirka gyvenime. Po šitiek visko. Bet juk būna. Yra. Bus.

Šventinė nuotaika kaip atėjusi, taip staiga ir dingo. Galutinai įstrigau lapkrity. T-o-t-a-l-i-a-i.

Paskutinė mano viltis - puodelis želės ir gritinėlėgrietinėlėgrietinėlė.
Bet iki tol dar reikia išgyventi.

Bus matyt.



Can we pretend that airplanes
In the night sky
Are like shooting stars
I could really use a wish right now (wish right now, wish right now).

2010 m. gruodžio 12 d., sekmadienis

Repeat.




Kaip visad žinojau, man tobulai seksi nieko neveikimas. Ta prasme, kai turiu kažką padaryti, tam visada randu tam laiko. O kai nieko privalomo nėra, nieko ir nedarau. Taip veltui leidžiu laiką, kad labiau ir neįmanoma.

Na, aš padėjau mamai papuošti eglutę.

Ir taip, aš po mėnesio iš sostinės parsiradau namo.
Ir dabar jaukus, ŠILTAS vakaras savo lovoj, savo kambary su žybsinčiu langu, su želės puodeliu ir Bruce Springsteen'u. Su kažkuo, kas gyvena tik čia. Kas visad laukia.

Aš nusipirkau Advento kalendorių ir užbaigiau didįjį atsiskaitymų maratoną. Iki švenčiu liko vos vienas egzaminas ir vienas darbas. Tiksliau - daug darbų, jei įskaičiuosim dovanų pirkimą, varantį vaizduotę ir piniginę į gilią psichologinę ir materialinę krizę.

Bet šventės yra gerai, kad ir kaip bebūtu. Aš valgau žėlę ir pamažu jaučiu, kaip užsinoriu grietinėlės. Matyt taip dabar bus kasmet.

Kai kurie dalykai nesikeičia.

Na ir gerai. :)

2010 m. gruodžio 6 d., pirmadienis

Still alive.




Na ką - žiemos sulaukėm. Tokios staigios ir netikėtos. (Kad ir kaip tai pavėluotai jau skamba.)

Ryt tikiuosi užbaigti daugiau nei mėnesį trukusią įžangą į sesiją ir kelias dienas šiek tiek atsipūsti. Kas turėtų suteik laiko pasivyt mokslams "prašvaistytas" kalendorines dienas. (Įstrigau kažkur ties lapkričio pradžia).

Sekasi man viskas puikiai. Tebekariauju su savim ir 13 laipsnių temperatūra bute. Pasiilgstu jo ir visaip kaip tą pasiilgimą malšinu. Žiūriu "Buffy" ir einu į "Karmos" ir "Sporto" koncertus. Dar negalvoju apie artėjančias šventes, bet pažadu tai pradėti daryti ryt popiet.

O šiaip esu tikrai labai laiminga ir sunku dabar pagalvoti, kad įmanoma būti kitaip.