2014 m. rugsėjo 25 d., ketvirtadienis

Apie filmus ir kibirus





 (Foto: iš internetų)

Facebooke prieš kiek laiko praūžė tarptautinis ledinio kibiro iššūkis, paskui pasipylė visokie perdirbiniai: knygų kibiras, filmų kibiras. Pastarasis kibiras pasiekė ir mane. Kadangi kinas man šiuo metu yra hobis numeri 2 (rimtas hobis nr. 1), tai nenorėjau šio iššūkio ignoruoti ir su malonumu ėmiausi. Tai, kas pasiekė mano Facebook'o draugus, dabar pasieks ir Blogger'io skaitytojus. 

Nors šiame iššūkyje nereikia apsipilti jokiu lediniu vandeniu (nei kibiru, pilnu filmų CD), tačiau iššūkis ne ką lengvesnis – išsirinkti 10 geriausių matytų filmų. Tai labai sunku, nes daugelis yra nesulyginami ar sunkiai įvertinami, bet pabandžiau ir kažkas iš to išėjo. Top‘ą sudarinėjau remdamasi ne savo loginiu supratimu, kas yra geras filmas, o savo labai subjektyviu potyriu, tad dalis filmų nėra superduper kinematografiniai šedevrai žvelgiant objektyviai, bet tai yra patys mieliausi man filmai, kuriuos mačiau ne kartą, ne du ir žiūrėsiu taip pat dar nesuskaičiuojamą kartą kartų. : )))

Taigi, mano filmų TOP 10:

1. Moulin Rouge! (Baz Luhrmann, 2001 m.). Nors mačiau ir naujesnius režisieriaus darbus („The Great Gatsby“, „Australia“), ir senesnius („Romeo + Juliet“), tačiau asmeniškai laikau „Moulin Rouge!“ ne tik geriausiu Baz Luhrmann‘o darbu, bet ir apskritai ko gero tobuliausiu ir pačiu mėgstamiausiu savo filmu. Jis man patiko dėl visko: istorijos, aktorių/veikėjų, siužetinės meilės linijos, tragedijos, muzikos, šokių, KOSTIUMŲ, laikmečio, filmavimo ir montažo... žodžiu,– visko visko.

2. Sweeney Todd: The Demon Barber of Fleet Street (Tim Burton, 2007 m.). Myliu Tim‘ą Burton‘ą, myliu jo filmus, su kuriais užaugau (pvz.: milijoną kartų matytas smagusis „Beetlejuice“). Tim‘as Burton‘as privalėjo būti šiame sąraše, net nelabai svarbu, su kuriuo filmu. Bet šįkart pasirinkau „Sweeney Todd“ – už atmosferą, kostiumus ir nuostabiąją Helena Bonham Carter aka Mrs. Lovett.

3. Elephant (Gus Van Sant, 2003 m.). Gus Van Sant‘as – dar vienas režisierius, be kurio neįsivaizduočiau savo filmų sąrašo. Išsirinkti vieną jo darbą nebuvo lengva, bet „Elephant“ buvo pirmasis pamatytas jo filmas, kuris paliko labai stiprų įspūdį. Režisierius meistriškai valdo tylą – baugią tylą, slegiančią tylą, ramią tylą. Jo filmuose tyla atstoja įvairią muziką, kuria daugybę skirtingų nuotaikų. Sunku apsakyti, kaip tai žavi.

4. Billy Elliot (Stephen Daldry, 2000 m.). Nuostabus filmas, kurį vis pažiūriu, kai pamirštu, koks nuostabus jausmas yra šokti.

5. Requiem for a Dream (Darren Aronofsky, 2000 m.). Labai stiprus, skaudus, gilus ir labai labai geras filmas tiek vaizdine, tiek idėjine prasme. O jau garso takelis!

6. Never Let Me Go (Mark Romanek, 2010 m.). Labai jau sukrėtė mane tas filmas, jo idėja. Kurį laiką visiems labai jį rekomendavau, perskaičiau ir knygą, pagal kurią filmas pastatytas. Suprantu ir vertinu šiuolaikinius medicininius pasiekimus, bet niekada niekada nenorėčiau, kad tokia istorija taptų realybe.

7. Melancholia (Lars von Trier, 2011 m.). Įrašydama šį filmą į sąrašą nevertinau jo tokiais pat kriterijai, kaip kitus filmus. Taip, aktoriai man patiko, vaizdai, montažo sprendimai, muzika – taip pat. Bet į sąrašą šis filmas pateko dėl sukeliamo jausmo. Tokio jausmo, kurio iki šiol niekada nebuvau patyrusi žiūrėdama jokį filmą.

8. Pride & Prejudice (Joe Wright, 2005 m.). Nuostabus filmas, ką čia ir bepridursi.

9. Trainspotting (Danny Boyle, 1996 m.) Nesveikas filmas visom prasmėm.

10. SLC Punk (James Merendino, 1998 m.) Nesveikas filmas visom prasmėm 2.

Tad toks tas mano TOP'as, kuriame yra visko: nuo meilės istorijų iki narkomanų,
nuo augančių talentų iki pasaulio pabaigos, nuo žmonių klonavimo iki žudikų maniakų. Tad visus labai rekomenduoju! :)

2014 m. rugsėjo 19 d., penktadienis

Apie grožį ir ne (visiškai nieko naujo ar išskirtinai išmintingo)


 (Foto: iš internetų)

Šiandien važiuodama troleibusu nuklausiau vieną niekuo neypatingą pokalbį, kurio esmė man sukėlė šiek tiek  minčių. Tolėliau priekyje manęs sėdėjo mergina ir vaikinukas. Amžių nuspėti man sekasi gan sunkiai, bet jie atrodė kaip vyresnių klasių moksleiviai, sakyčiau besimokantys kokioje 10-11 klasėje. Merginos nepažinčiau dar kartą pamačiusi, bet vaikinukas tikrai traukė akį - neabejotinai klasės/mokyklos/kiemo gražuolis (ne subjektyviai, o objektyviai gražus, na, kaip B. Pittas ar D. Bekhemas). Kodėl čia svarbi išvaizda, tuoj pasakysiu.

Jiems besišnekučiuojant, iš kuprinės vaikinukas išsitraukė ausines ir kažkaip užsiminė, kad čia ne jo, o kažkokios merginos, kuri jam jas paskolino, suprask, visam laikui. Tada jis pradėjo pasakoti, kad kieme jį įsižiūrėjusi kažkokia panelė, kuri jam taip pat nuolat skolina (visam laikui) įvairius daiktus. Tarp jų ir ausines, kurias jis, turbūt, labai dažnai pameta. Jis lyg ir pasijuokė iš tos mergaitės, nes sakė, kad kartais iš jos pasiima (t.y. "pasiskolina") daiktus, kurių reikia ne jam, o, pavyzdžiui, jo draugui. Žodžiu, naudojasi tos mergaitės simpatija jam.

Galima pradėti teisinti tą vaikinuką, kad gal jis šiaip labai geras, mielas ar malonus vaikinas/žmogus, bet c'mon. Nejau kiekvienas neprisimintumėm išvaizdaus/kieto (galima pagalvoti ir apie mot. g. atvejus) klasioko/grupioko/kaimyno/draugo, kuriam kažkaip daug ko negaila. Nebūkim naivūs, gražiems žmonėms daugelis dalykų tiesiog paprasčiau. Žinau žinau, yra savų trūkumų ir jiems, net susijusių su nepasitikėjimu savimi, kai nežinai, ar su tavim bendrauja dėl vidinių tavo savybių ar išorinių bruožų. Bet vėl, būkim realistai. Grožis tikrai yra svarbu. Kitaip nesipraustume, nesišukuotume, nesidažytume, nepirktume stilingų drabužių, nesektume Holivudo žvaigždžių gyvenimų, neskaitytume mados blogų. Kad grožis vis dar valdo pasaulį - čia faktas. Ar jį išgelbės, čia jau kitas klausimas. :)


2014 m. rugsėjo 13 d., šeštadienis

Apie krepšinį


 (Foto: aišku, iš kur. :) )

Rašyti BLOG'ą po to, kai dar tik valanda vos praėjo nuo to, kai Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė varganais dviem taškeliais pralaimėjo bronzos medalius prancūzams - turbūt ne pats geriausias laikas. Bet esmė ne tame, kad lietuviai negavo medalių. Esmė, kad baigėsi (na, beveik) Pasaulio vyrų krepšinio čempionatas. Jis, man asmeniškai, labai koregavo laisvalaikį pirmas rugsėjo savaites, paversdamas eilines darbo dienas šventinėmis, pasibaigiančiomis išvykomis į barus švęsti pergalės/nuplauti pralaimėjimo kartėlio. Kad ir nealkoholiniais "Kaktuso" kokteiliais. Nauja savaitė ateis be šeimyninių vakarų virtuvėje prie kompiuterio ekrano, be išvykų į už 10 m. nuo namų esančią "Katpėdėlę", be rezervuotų staliukų "Crazy Bull", be rungtynių stebėjimo "La Birra'oj" ar išsitiesus ant žolės prie Baltojo tilto fanų zonoje, šalia kylant oro balionams. Ar, galų gale, be nuolat įjungto ir perkraunamo Delfi, kai varžybų laikas sutampa su seminarų laiku. Be vieningų sirgalių, be krepšinio himno, be trispalvių marškinėlių gatvėse, be vėliavomis apsisiautusių aistruolių. Be lietuviško ženkliuko mano palto atlape. Bus kažkaip tuščia. Bus kažkaip keista. Reikės susirasti kitą pramogą. Arba... DARBĄ. :)


2014 m. gegužės 26 d., pirmadienis

Bohemian, hippie, wild



Kur buvus, kur nebuvus, gegužės vidury atėjo vasara. Ir ne bet kokia, o tikra kankinanti ir alinanti vasara, kuri, anot kai kurių mano Facebook‘o draugų, jau po dviejų dienų aiškiai priminė, kodėl verta nekęsti saulės ir karščių. Aš nesu viena iš nekentėjų (nors didelio karščio, kaip ir speigo, gerbėja taip pat nesu), tad norom nenorom pravaliusi galvą nuo pavasarinių minčių prigrūdau ją pilną vasaros šlamšto. Pravalyti būtų laikas ir spintą. Gal ir kompiuterį, kuriame prisikaupė praeitos vasaros inspiration‘ų, iškalbingai užvadintame aplanke „Bohemian, hippie, wild“. Galvoju, pasidalinsiu. Juk negaila. :)









2014 m. gegužės 12 d., pirmadienis

Monday melancholy


 (Foto iš interneto labirintų.)

Kažkaip ne taip prasidėjo savaitė. Kontrastingai praeitosios pabaigai. Taip ir turi būti. Pauzė. Pauzė, kuri pas mane tęsiasi per ilgai. Nejaukiai ilgai. Saugiai ilgai. Vystančios alyvos ir jazminų laukimas žymi savotiško laiko tėkmę. Laiko, visada prasidedančio „kažkada“ ir užsibaigiančio „niekada“. Skambučiai, gražinantys į realybę ir kankinantys kitais gyvenimais. 

All started with the big bang. That is all I need right now.


2014 m. balandžio 19 d., šeštadienis

Apie panašius likimus arba kinematografinius šablonus

(Kadras iš filmo Walk the Line)


Pažiūrėjau Jameso Mangoldo filmą „Walk the Line“, paremtą Johny Cash‘o biografiniais faktais, ir man kilo toks klausimas – ar daugelio muzikantų istorijos panašios, ar tiesiog filmai apie juos daromi pagal tam tikrą šabloną? Paskutinis mano matytas panašaus „sukirpimo“, t. y. biografiniais faktais paremtas filmas apie muzikantą, buvo Tayloro Hackfordo „Ray“ apie legendinį bliuzo muzikantą Ray Charles. Ir dabar žiūrėdama „Walk the Line“ vis negalėjau atsikratyti jausmo, kad žinau, kas bus toliau. Gal todėl, kad viskas vyko pagal tą patį scenarijų: vaikystės trauma (miręs brolis abiem atvejais), sunki karjeros pradžia, tada staigi šlovė, sukelianti problemas šeimoje ir įklampinanti į narkotikų liūną, paskui kita moteris, šeimos iširimas ir kūrybinė krizė, lūžis (pageidautina – sąmonės praradimas koncerto metu ant scenos), tada detoksikacija ir laiminga pabaiga. Iš tiesų atpasakojau abiejų filmų scenarijus. Filmai geri, dėl to nesiskundžiu. Tačiau Jamie Foxxą sukeitus su Joaquinu Phoenixu ir pakoregavus garso takelį – nelabai būtų skirtumų. Tad dabar siųsiuosi daugiau muzikantų biografijų ir žiūrėsiu, kaip ten yra iš tiesų.




2014 m. balandžio 13 d., sekmadienis

"Kino pavasariui" pasibaigus

(Foto: mano)



 Nors oficialiai Kino pavasaris baigėsi prieš daugiau nei savaitę, tačiau dar kelias dienas „Vingis“ gyveno festivalio nuotaikomis ir rodė papildomus kai kurių filmų seansus. Labai gaila, kad nepavyko juose sudalyvauti dėl studijose spaudžiančių darbų ir deadline'ų (per Kino pavasario maratoną ir kasdienį sėdėjimą kino teatre teko šiek tiek nuo visko atsilikti aukojant kai kurias paskaitas ir darbus dėl filmų. Kinomanai šia auką tikrai supras!). Tačiau, kad galėčiau įvertinti kas ir kaip man, kaip sąrašų maniakei, būtina pateikti ataskaitą sau. Taigi...

Oficialioji „ataskaitos“ dalis.
„Kino pavasario“ metu iš 14 oficialių kino festivalio dienų kine buvau 10 dienų (dešimt dienų, bet ne 10 kartų! Savaitgaliais, o kartais ir savaitės vidury, į „Vingį“ važiuodavau 2 kartus: pirmoje dienos pusėje ir paskui dar kartą grįždavau vakare). Iš viso pažiūrėjau 14 filmų (neįskaičiuoju filmo „Redirected. Už Lietuvą“ kurį jau buvau mačiusi anksčiau) iš norimų 32 (naiviai norimų, nes į kitus tiesiog nebuvo įmanoma spėti ar eiti dėl, pvz.: vėlaus seanso laiko):
1.      Antrininkas
2.      Dalaso klubas
3.      Glorija
4.      Groja Liuvinas Deivisas
5.      Ida
6.      Lūšies valanda
7.      Mergina iš spintos
8.      Nesamasis laikas
9.      Nužudyk tuos, kuriuos myli
10.  Realiame gyvenime
11.  Snieglentininko istorija
12.  Stebuklas
13.  Tomas atvyko į kaimą
14.  Venera kailiuose

Taip pat teko sudalyvauti edukacinio kino kūrimo projekto/konkurso „Kuriam kiną!“ filmukų pristatyme ir diskusijose su filmukų kūrėjais.


Kiti faktai/pastebėjimai.
2 iš matytų filmų buvo dokumentiniai.
4 iš šių filmų („Ida“, „Mergina iš spintos“, „Nesamasis laikas“, „Stebuklas“) dalyvavo/filmą pristatė režisieriai/kūrybinė komanda, tad dalyvavau ir diskusijose su jais po filmo peržiūros.
Visiems/tam tikro filmų žanro/temų mėgėjams siūlau ir rekomenduoju: „Antrininką“, „Dalaso klubą“, „Snieglentininko istoriją“, „Lūšies valandą“, „Nužudyk tuos, kuriuos myli“, „Tomas atvyko į kaimą“.
„Kino pavasario“ (mažyčiai) nusivylimai: „Gloria“ (manau, jog kaltas ne filmas, o tai, kad jis skirtas truputį vyresnei auditorijai nei aš), „Nesamasis laikas“ (labai tikėta ir nuspėjama pabaiga ir šiaip filmo aprašymas ir anonsas buvo sukėlęs daugiau lūkesčių).

Ir dar...
3 iš matytų filmų epizodinius „vaidmenis atliko“ katinai. Šunų, kiek pamenu, nebuvo nė viename.