Negaliu rašyti nes

Norisi kalbėti dainų žodžiais. Arba nekalbėti visai. Kas lieka nutylėta – nevertinga. Arba ištylėta iki tol, kol reikia. Pasilieka lūpose. Lūpomis. Lūpas. Atskirų žmonių atskirti. Lengviau liesti (lūpomis, pirštais, rankomis) kas ne tavo, kam ne tu, ką neskauda ir ko nesapnuoji. Ir kyla klausimai, ar apie tave kalbu ar ne. O jei, o jeigu. O norėtum? Tuoj bus lapkritis, o šalta lyg vasarį. O būna lapkričiai ir vasarą. Būna.

„Viskas. Noriu užmigt su tavim.“

„Ne šiąnakt.“

Ir kol negalėsiu vėl dėlioti minčių niekas nebus gerai.

Diagnozė R.U.D.U.O.

Keistos istorijos, gimstančios galvoje važiuojant troleibusu žvelgiant pro langą į lietų ir niekur. Istorijos, kurios dėliojasi į knygą, kurios niekada neparašysiu (ogal ogal?). Miškas, į kurį noriu nusivesti vieną žmogų, bet negaliu, iš principo (nestodėlkad). 

Ruduo. Toks mielas, neišpasakytai mielas. Trečias kvėpavimas, oras, žemės kvapas oro ženklams ir vėjaslietusvėjas. Po treniruotės ar šiaip, kai neskubu. Kai turiu laiko perteklių ir galiu sau leisti pasiklysti miške. Atrasti. Vietas, istorijas. Istorijas knygoms, istorijas sapnams, istorijas gyvenimui. Gyvenimą. Iš naujo, kaip ir kasmet rudenį. Kai viskas miršta aš pabundu, kad istorijas kurčiau. Ir rašyčiaurašyčiaurašyčiau.

Tuštuma ir pilnatys

Nekviesk užeiti, nes pabėgsiu. Nebandyk apkabinti, nes rėksiu. Bet jei pasiduosi - apsisuksiu, nueisiu ir neatsigręšiu.

Pirma vasara, kai nėra priešrudeninės depresijos. Gal tik truputis nostalgijos nebūtiems laikams ir pavydo romantinių filmų herojams.

Man niekada nebus gana istorijų, nes norėčiau nugyventi tūkstančius skirtingų gyvenimų. Bet ne su bet kuo, bet kur ir bet kaip. O su gyvenančiais šiaurėje, išėjusiais ir esančiais kosmose. Arba žiūrinčiais į pilnatį, nemiegančiais ir manęs nerandančiais.

...išduš langai nuo tavo žvilgsnio
tu sudaužyk žvilgsniu mane...

Išeisi ir vėl nieko nebus

Susitvarkiau namus. Liko susitvarkyti spintą, galvą ir gyvenimą.
Į savo akis dėsiu svetimas ašaras. Nes savų neturiu, nėra, sausa, sausra. Galiu žiūrėti atsimerkus į saulę - nebėra ko sudeginti.
Antradienį. Iš naujo. Jau dabar ruoštis reikia: lyginti suknelę, valyti batelius, pjautis venas. Būdavo ateina, o dabar tik palieka. Būdavo vienatvė, o dabar dvigubai. Būdavo suranda kai reikia, o dabar neieško.
Ir tas nuovargis, nesibaigiantis nuovargis, kaip grąža už rytams parduotus vakarus.
Būdavo liūdna, o dabar vienodai.
Būdavo lauki, o dabar neliks.
Būdavo...

...o dabar yra.

Boys love girls and girls do nothing

Aš jau žinau, kaip skamba tobulos akimirkos. Taip lyg lytų, snigtų ir vasaros saulė šildytų vienu metu.

Tūkstantis nieko nereiškiančių apsikabinimų ir tas vienintelis prisilietimas, kuris suvirpina. Kad ir vieną stygą. Vienintelę tarp penkių išderintų ar nutrūkusių, pamirštų ir nenaudojamų. Nes yra svarbesnių dalykų, rimtesnių žmonių. Kitų žmonių. Kitų.

O jei dainuotum man, o ne jiems? Kas žino, ar būčiau ištikimiausia gerbėja, ar tiesiog išeičiau į naktį. Tiesiog. Nes namo einama po vieną. Tik pavasario naktį. Ir tik žydint alyvoms.

Man reikia triukšmo, šokio, gyvenimo. Vėjo delnuose ir pavasarinio oro plaučiuose. Iškeltų rankų, rankų, žaidžiančių pirštais, pirštų, užgaunančių stygas, stygų, grojančių gyvenimui ir gyvenimo, kurį norėtųsi gyventi.

Tau, mano tobulas savaitgali nr. 2.

Apie žmones, horoskopus ir 21 amžių klausant oldschool'o

(Fab Ciraolo iliustracija)

Šiandien ne iš šio ne iš to pagalvojau, kad žmonės man yra kaip horoskopai. Kai skaitau horoskopus, iš galybės dviprasmybių atsirenku tai, kas panašu į mane (jei horoskopas žada gerą) arba tai, kas man visai nebūdinga (jei horoskopas nieko doro nepranašauja). Pagal tai nusprendžiu, kada žvaigždėmis tikėti, kada - ne. Taip pat ir su žmonėm: kai pažįstu vis daugiau jų savybių arba imu ieškoti, kas tarp mūsų bendra, arba - kas mus skiria. Galų gale tai lemia ar žmogumi galiu pasitikėti (jis savas) ar mums lemta niekada nesutarti.

Dažniausiai žmonėmis natūraliai nepasitikiu. Vos susipažinusi esu linkusi elgtis gan draugiškai, dirbtinai draugiškai, kad galėčiau juos stebėti. Šimtą vieną kartą teko įsitikinti, kad pirmas įspūdis yra apgaulingas. O kaip kitaip, kai tiek daug žmonių šiandien yra tokie panašūs: tokiu pačiu stiliumi nukirptais plaukais, barzdom/makiažu uždengę veidus, vienodo stiliaus apdarais, pusiau įlindę į smartfonus, pusiau cituojantys socialinių tinklų/žiniasklaidos/standuperių/populiarių savišvietos knygų (nelygu intelekto koeficientas) frazes. Koks gali būti tas pirmas įspūdis? Trisdešimt pirmas, geriausiu atveju. Ir tai, mano mieli skaitytojai, yra 21 amžius.

Ryt eisiu į filmą ir visa kita man dzin

Kai tai, kuo netikėjai, iš ko juokeisi ir šaipeisi tampa tavo tikslu, vieninteliu (?) gelbėjimosi ratu nieko negali padaryti, tik prisiminti močiutės nuolat kartotą patarlę. Kai nebegali susitvarkyti ir ieškai būdo save apgauti. Kai tiesiog būna kaip U2 dainoj "Sometimes You Can't Make It On Your Own". Bet bandai ir tiek. 
Ir visą pusmetį gyveni su filmais, dėl filmų, bet tik ne filmuose. Deja. O būna, kad filme randi save. Arba pameti. Pasimeti. Arba tu filme miršti. Kvaila ir neprasminga mirtimi. Ir tiek. 
Dar būna iš praeities iškylantys žmonės. Būna, kai iš praeities kažkam iškyli tu pats. Nesvarbu kaip ir kodėl. Tiesiog. Ir tiek.