2009 m. liepos 31 d., penktadienis
Gyvujų liepos numirėlių sugrįžimas
Pastarosiom dienom (gal teisingiau būtų sakyti - mėnasiais) nuotaika tokia pat "pastovi" kaip ir oras. Penkias minutes pliaupia, paskui šviečia saulė. Pas mane viduj, tiesa, daugiausiai žaibuoja ir šiaip vyksta visokios stichines nelaimės. Miego trukumu pasiskųsti negaliu - 10-11 val. miego ir taip per daug. Valgau gal ir nedaug, bet sveikai (vaisių, uogų ir daržovių sezonas - geriausias metuose). Ir šiaip iš šalies žiūrint, viskas lyg ir savo vietoj. Gal net kai kas geriau, nei visada. Bet... Kodėl tada noris visiems gerkles perkąst?
Seniai pastebėjau, kad turiu (turbūt įgimtą) vasaros paskutinio trečdalio depresiją. Baigiantis liepai reguliariai kasmet aplanko įvairiausios mintys, apmąstymai, ilgi naktiniai užsisėdėjimai su tušinuku ir popierium (kartais su pieštuku ir bloknotu), visiška apatija aplinkai ir "nieko nenorėjimas". Panašu į gyvuosius numirėlius.
Kas dar blogiausia šiame reikale, kad ir nenoriu elgtis kitaip. Noriu, kad MAN būtų gerai ir man tai patinka. Žinau, kad esu savanaude su egocentrikės požymiais, bet dabar man vienodai. Net nustojau jaustis dėl to kalta.
Et, turbūt įgryso tie metai, kai prieš kitus stengiausi atrodyt "perfect" ir elgtis taip, kaip iš manęs norima ir tikimasi. Lai vidiniai uraganai gražiai ir elegantiškai, kaip per didelio pelno holivudinius katastrofinius filmus, sudaužo visas kaukes. Noriu būt bloga, nelaiminga, išprotėjus, įsimylėjus, melancholiška ir dar daug būdvardžių. Noriu ir... so what?
2009 m. liepos 30 d., ketvirtadienis
Vasaros "miegas" ir trumpa apžvalga
Žinau, kad gyvūnijos pasaulyje esama reiškinių, pavadintų "žiemos miegu", tačiau su "vasaros miegu", niekur neaprašytu ir neapibūdintu, visai netikėtai susidūriau pati. Įmanoma pramiegoti vasarą? O kaip kitaip pavadinti atminty dingusį laikotarpį tarp mokslo metų pabaigos seilėjimosi apie "būsimas atostogų "linksmybes" " ir liepos pabaigos suvokimą, kad vasara eina velniop, t.y. į pabaigą?
Dar keistesnis jausmas apima, kai po vakarinio pasivaikščiojimo su J ir B po gimtąjį miestelį, imi jaustis lyg begalę laiko praleidęs toli ir tik dabar grįžęs stebėti per laiką įvykusių pokyčių. Pasekmės, to kad didžiausias nuotolis pastarosiomis dienomis - tolimiausia vyšnia sodo kampe. Strange.. anyway.
Taigi, atmetant NSO pagrobimo galimybę ir tikint, kad tikra vasaros dingimo priežastis "slypi kažkur anapus", visgi galim vangiai pasidžiaugti, kad "vargai" prieš didžiuosius "vargus" eina į pabaigą. Verksmais balkone nulaistytas paskutinis skambutis, keistai be streso praėjęs ir lengvai paežerėj "aplaistytas" egzaminų maratonas, kiek nervingesnis rezultatų laukimas ir svyravimai dėl "būsimos ateities", sėkmingai pasibaigę VU komfak'e - didžiausi šios vasaros įvykiai. Niūroka visgi... :/
Bet... Time to move on... :)
2009 m. liepos 29 d., trečiadienis
Nevykusi įžanga be pradžios ir susimąstymas...
Nežinau kaip pavadinti šitai: step forwards (žvelgimas į priekį ir noras fiksuoti dabartį, pradžia kažko) ar step back (grįžimas į savianalizę ir laiko gaišimą prie internetinių BLOGų). Savotiškas 2 in 1. Nauja ateitis ir , metaforiškai kalbant, naujo kelio pradžia kartu su minčių pertekliaus virusu, reguliariai pasikartojančiu baigiantis trečdaliui vasaros. Kasmet tas pats, tik kitokia forma: rašymas, forografija, piestukas ir balto popieriaus lakštas, minetiuros, teptukai ir ryškios spalvos, kamera... Minčių potvynių įamžinimas visais įmanomais būdais. O sako, TAI nesikartoja...
Visgi.
Sveiki nauji mano minčių namai, įsikūrę mėnulių alėjoj...
Visgi.
Sveiki nauji mano minčių namai, įsikūrę mėnulių alėjoj...
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)