(Foto iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro internetinės svetainės)
Šeštadienio vakarą pirmą kartą
apsilankiau operoje. Kur tik nenuveda studijos. Mane tą vakarą nuvedė į Operos
ir baleto teatrą, į Onutės Narbutaitės „Kornetą“, į pačią premjerą. Opera,
pati, kaip žanras, pasirodė tikrai nebaisi. O juk tiek teko girdėti (labiausiai
iš tokių pačių kaip aš – iki tol nebuvusių operoje), kaip ten baisiai spiegia,
kaip neįmanoma klausytis arba kaip ten nuobodu, nes negali suprasti ką dainuoja.
Stipriai tikintiems šiuo mitu – vaikiškai parodau liežuvį. Tačiau didžiausiems
skeptikams „Korneto“ nesiūlau – tai opera be tvirto siužeto ir personažų (nors
suprasti, kas dainuojama – tikrai galima! O nesuprantantiems yra titrai. ;)).
Bet mėgstantys R. M. Rilkę nenusivils. Taip pat kaip ir nenusivils tobulos
scenografijos (už tai tektų stipriai pagirti Medilę Šiaulytytę), aikčioti
priverčiančių kostiumų (eilinį kartą žemai galvą tenka nulenkti Juozui
Statkevičiui) ir šokio mėgėjai. Na, dėl šokio nesu tikra, gal čia mano
asmeninės simpatijos scenoje išvydus Kiprą Chlebinską, taip stipriai primenantį
Matthew Bourne‘o juodąją gulbę. Pamačiusi jį šokant, iš karto nusprendžiau, kad
greitu metu aplankysiu baletą. Simpatija juodajam gulbinui konkuravo tik su
raudona aksomine suknele (kas pabuvosit „Kornete“, suprasit, apie ką aš ;) ).
Anksčiau pasakiau, kuo „Kornetas“
netinka kaip pirma matyta opera. Laikas pasakyti – kuo gi tinka. O gi tuo pačiu
siužeto nebuvimu. Būtent dėl neįsipareigojimo nenukrypti nuo temos scenoje
sėkmingai įsikūrė įvairiausi laikmečiai ir personažai (ir net metų laikai!).
Šis įvairumas sukūrė kelių operų įspūdį, padėjo įsivaizduoti, kaip scenoje
atrodo skirtingų laikų operų solistai. J
Pabaigsiu pasakydama tokį pat verdiktą,
kokį tariau kartu „Kornetą“ stabėjusioms grupiokėms ir apie operą įspūdžių
klaususioms kambariokėms: „Nieko nesupratau, bet buvo žiauriai gražu ir labai
labai patiko.“ J Viena žinau –
jei eisit į kokią operą, tikėtina, kad sutiksit ir mane. ;)