2011 m. vasario 13 d., sekmadienis

Party time.




Visa poatostoginė savaitė - tikras iššūkis po ilgo užsisėdėjimo namie: kas antra diena šventės, gimtadieniai, išleistuvės. Atrodo, niekam nesvarbu - antradienis, trečiadienis ar penktadienis. Šventėm, švenčiam, švęsim.

Man tarp kitko irgi nesvarbu.

Naujas semestras universitete šviečiasi darbingas, bet įdomus ir praktiškas. Gal pagaliau išmoksim kažko naudingo, tinkančio ne vien žodiniais terminais pasipuikuoti prieš kitus.

Ir gal man vaidenasi, bet tolumoje pradedu išvysti rūko nuotrupas ateities vaizdinių, kas GALBŪT man tikrai įdomu ir ką norėčiau veikti ateity. Nes aš vis dar tikiuosi anksčiau ar vėliau save atrasti. Geriau, aišku, anksčiau.

Ryt pirmadienis, o man vienodai, nes šį pusmetį atostogauju 4 dienas iš eilės. Kas savaitę.

Pagaliau turiu INFASHION.

Ir turiu dėl ko gailėtis. O galbūt pasistengti ir viską ištaisyti.

Ir ką gi. Šią savaitę dar pasenau. Eh.

2011 m. vasario 4 d., penktadienis

Ending.




Matosi, kad artėja atostogų pabaiga. Taip, kaip kartais beprotiškai reikia atostogų, taip dabar pasireiškia poreikis grįžti į sostinę. Nes jau reikia. Nes jau nerviniai priepuoliai ir staigi nuotaikų kaita nereiškia trijų raidžių. Tai reiškia, kad per ilgai užstrigau rutinoj. Toj rutinoj, kur pagal laikrodį išmokstama kvėpuoti, kramtyti, judėti. O atrodo, lyg savaime.

Minčių dienorašty įsiamžino akimirka, kai stovėdama vonioj prie veidrodžio su dantų šepetuku suvokiau, kad tikrai tikrai yra taip, kaip seniai kartojau, bet niekad netikėjau, nesitikėjau. Reikia, noriu... myliu (jei tai taip vadinasi). Nušvitimai ir tiesa ateina netikėtai.

Kitą pusmetį pasižadu sau užimtą laiką. Kuo mažiau laisvalaikio, kuo daugiau kažką nuveikti. Sunku bus, oj sunku - jau dabar žinau. Bet kas yra lengva?

Nors dar nesibaigė, bet atostogas konstatuoju kaip tingias, neprasmingas, bet, anyway, mielas ir šiltas. :)

O Vilniuj vėl laukia šis tas baisaus.
Bet mes juk sakom, kad šį pusmetį pamėgsim iššūkius.

Vadinasi - pamėgsim. :)