2010 m. balandžio 30 d., penktadienis
Green day. Ir čia niekuo dėta muzika...
Kartais nerandi dainos, kurios fone galėtum lieti mintis.
Kartais turi tiek dainų, kad net minčių neužtenka...
***
Tokius Trečiadienius galima oficialiai imti rašyti didžiąja raide. Aš nieko panašaus nemačiau jokiam romantiniam filme. Jokiam filme. Aš žinau, ir R pavydi. Draugiškai. O aš tik šypsausi.
Visko šiek tiek per daug, kad būtų galima sutalpinti į žodžius. O ir jie ne ką tereikštų, būdami įkalinti daiktavardžiuose ir veiksmažodžiuose. Tai daugiau. Šiek tiek daugiau. Daug daugiau.
Aš pirmyn einu labai lėtai. O tai tik ilgina akimirkas. Man nelabai svarbu, kas bus ryt.
Svarbu vien tai, kad rytojus ateis.
2010 m. balandžio 27 d., antradienis
Perfect day.
Jis sakė, kad keista mėgsti sekmadienius. O man dabar visos dienos svarbios.
Aš net imu nuoširdžiai mėgti pirmadienius. Jie neprimena savaitės pradžios. Jų nebeleidžiu namie. Jie būna saulėtesni ir šiltesni už antradienius. Ir su daugiau palengvėjimo, nei ketvirtadieniai.
Pirmadieniais pildosi neįprasti ir netikėti norai.
Pirmadieniais net galima patikėti, kad balandžio pabaigoje atėjo pavasaris.
Pirmadieniais galima stebėti saulėlydžius ir fotografuoti lėktuvų keliais išraižytą dangų.
Pirmadieniais galima apvaikščioti visus tiltus.
Dar pirmadieniais galima šypsotis žmonėms troleibusuose, linkčiojant į muzikos taktą.
Tik pirmadieniais prie Mindaugo tilto gali sutikti Mindaugą.
Pirmadieniais galima vėluoti tiems, kurie visad ateina ankščiau.
Pirmadieniais galima apsirengti raudonais. Su langiukais.
Pirmadieniais galima nevažiuoti kitu troleibusu, tik 2.
Pirmadieniais (ir visada) galima apkabinti ir paguosti brangų žmogų.
Ir... pirmadieniais galima atsisveikinti su žmogumi ir tuoj pat jo pasiilgti.
***
Antradieniais galima prisiminti tobulus pirmadienius.
2010 m. balandžio 26 d., pirmadienis
All I need is magic tea and you.
Klausi manęs, kaip gyvenu?
Gyvenu gerai. Ypač laisvadieniais. Iš ryto būna šalta, bet juk aš turiu magic tea. Rytais dar dažnai peržvelgiu pasaulio ir Lietuvos naujienas. Straipsnius su patikusiom antraštėm išsisaugau adresyne. Desertui paskaitau kelias savaites pasenusius "IQ" straipsnius, peržvelgiu fotoreportažus. Dar pieniškas šokoladas su galybe riešutų, po neprognozuojamų pusryčių. Plius dar pora puodelių magic tea.
Maždaug nuo popietės prasideda mano tikroji "diena". Sėkmingi išsisukinėjimai, kad nereiktų veikti nieko rimta. Tikėsi tuo ar ne - visada pavyksta.
Tada ateina vakarai. Nesakysiu, žinai, be ko neišgyvenu. Ir tai visad prasideda skirtingai, bet baigiasi vienodai. O man dar lieka pusė nakties. Tada dažniausiai lengvai išprotėju. Žiūriu į mėnesieną virš Vilniaus ir kartais atrodo, kad rytojus neateis. O jis visada ateina.
***
Sutinku tave, o tu šypsaisi ir klausi manęs, kaip aš gyvenu...
2010 m. balandžio 24 d., šeštadienis
Niekad nerašomi laiškai.
(Laiškas be adresato. Ir be adresanto...)
Tuščias lapas. Trys taškučiai. Brangusis, varai mane iš proto.
Aš išvirkščiai užsisegu sijoną ir išeinu pusiau išsileidusi plaukus. Dėl tavęs dažnai nemiegu. Nors nemiga skųsdavausi ir iki šiol. Manau, dabar radau jai tinkamą priežastį. Žinai, kokios tuščios kartais būna naktys? Kai dangų dengia pelenai. Sudegusių laiškų. Ir tik dėl to, kad pašto karveliais meilės laiškų niekas nebesiunčia. O meilės laiškus dar kas rašo?
Brangusis, žinai, kad nebevalgau pusryčių, nes, sako, mylint dingsta apetitas.
Mielasis, žinai, kad kartais viskas būna ne taip, kaip atrodo paveikslėliuose. Mielasis...
Tos tuščios naktys skaičiuojant tavo įkvėpimus ir atodūsius. Nežinau, man atrodo jos neįkainojamos.
Kartais nesuprantu tavęs, o dar labiau savęs. Beprotiškai noriu tave įsimylėti, bet nežinau, kaip...
Kartais viskas taip susijaukia: stalas, ant kurio negaliu rasti savo raudono lūpdažio, spinta, kur guli mūsų pirmo susitikimo suknelė, mano krepšys, su amžinai išsibarsčiusia kramtomąja guma ir mintys, kur kiekvienoj kertelėj randu tave.
Brangusis, žinai, aš vakar net užsinorėjau pažiūrėti romantinį filmą. Žinau, mes jau rašom savo scenarijų, bet... Režisieriai negali atsilikti nuo naujovių ar atsiriboti nuo pop kultūros: taip, mūsų filme bus cigarečių, sportinių automobilių, pusnuogių merginų ir sekso.
Brangusis, aš nebegeriu kavos. Kavos skonis manęs nebetenkina.
Mielasis, mes juk turim tiek planų. Man atrodo, mes kartu galėtume užvaldyti pasaulį. Aš apsirengčiau raudonai, tu – mėlynai. Būtume puikūs kontrastai.
Mylimasis, pastebėjai, kokie mes skirtingi? Mes turim tiek mažai bendro. Gal todėl nuolat užsitęsiančiais pokalbiais bandom vienas kitą įtraukti į savus pasaulius. Aš eičiau pas tave. Bet tada tik apsikeistume vietomis. Tokie jau pusiausvyros dėsniai, mielasis.
Brangusis, aš einu parūkyti į balkoną, palieku tave stebėti mirkčiojantį puslapio žymeklį. Nepasiilk manęs mielasis. Tai tik cigaretė. Tik dūmai.
***
Brangusis, aš pasidariau juodosios arbatos. Nori? Žinau, kad mėgsti raudoną. Mes gi kontrastai.
Mielasis, žinai, kad man patinka būti su kitais, tik dėl to, kad visad galvočiau apie tave. Brangusis, juk žinai mano polinkį į sadizmą, mano nesibaigiančias savianalizes, priklausomybę nuo savidestrukcijos.
Nepamiškim, mielasis, kad be viso kito, aš dar ir kalė.
Brangusis, tu man sušildei žiemą. Ir šiaip mane sušildai. Man patinka, kai laikai mano ranką ar apkabini. Aš mėgstu smulkmenas. Mėgstu tave.
Mielasis, mūsų skirtingų planetų keliai netyčia susidūrė. Žinai, kad tokios kosminės katastrofos įvyksta tik kas kelis milijonus metų? Aš visad žinojau, kad esu išskirtinė. O kas apie tave? Nežinau, niekad nesakei, ką apie save manai...
Mylimasis, aš vis dažniau pagalvoju, kad Romeo neturėjo mirti. Džiulietų šiais laikais pakanka.
Mylimasis, man neramu, kai daugiau nei dvi minutes man nepasakai, kad myli. Man tikrai neramu. Aš imu vartoti vaistus nuo laukimo. Nuo laiko. Nuo pauzių ir žodžių elipsių.
Mielasis, tu mano mielasis.
Brangusis, kartais, o tie kartai būna labai dažnai, aš nerandu sau vietos. Aš stoviu priešais veidrodį,
bandydama įsisegti auskarus ar susitvarkyti antakius ir vis matau tave, stovintį šalia. Brangusis, aš niekaip nesugalvoju, kaip atsidėkoti likimui, kad tavo akys žalios.
Mielasis, o mielasis...
Brangusis, atleisi man už mano pokštus? Aš noriu, kad mes žaistume pagal mano taisykles: tu pavydi, aš pavydžiu, tu priklausai man, o aš laisva. Mielasis. Tai tik kaukės. Aš daugiau, nei tavo. Mielasis. Tai taip sudėtinga, mielasis.
Brangusis, mes kalbėdami vartojam tiek daug žodžių, kad nelieka vietos tylai. Mes ignoruojam tylą. Mes nebijom jos.
Brangusis, verti mane jaustis ypatinga. Mes supermenai. Brangusis, kartais būni toks juokingas, o mane ima noras verkti. Aš žinau, kad nebus, kas mane taip pralinksmins. Brangusis, natūraliai aš blondinė, nepyk, kad kalbu nesąmones. Aš mažai mačiusi gyvenimo. Aš nemėgstu žmonių. Bet mėgstu tave. Brangusis, gal vieną dieną viskas pasikeis.
Brangusis, aš negaliu ištverti laukimų, negaliu iškęsti ilgų nesimatymų. Šokoladas nebegydo mano nekantrumo. O žinai, mielasis, aš kartą dėl tavęs verkiau. Taip, viena kartą. Buvo baisu. Juk šiaip aš neverkiu. Nebeverkiu. Bet, o mielasis, tokių pokštų nebekrėsk...
Brangusis, aš nesidalinsiu tavo meile man, su kitomis. Tu žinai mano principus, mano savanaudiškumą. Aš egocentrikė. Noriu tavęs viso. Viso tavo gyvenimo. Noriu, kad būtum labiau mano, nei savo paties.
Mielasis, kiti man dažnai kartoja, kad tu myli mane. Bet aš jais netikiu. O mielasis, su tavim būti yra daugiau, nei sunku.
Brangusis, tu nenorėdamas man keršiji. Man atrodo, tave oficialiai atstovauja gyvenimiškais teisingumas. Tau pasisekė.
Mielasis.
Brangusis.
Ne, vis dėl to mielasis. Vakar aš norėjau apsivilkti raudoną suknelę, įsisegti tavo dovanotus auskarus ir eiti pildyti sapnų. Aš taip ir dariau, tik tavęs nebuvo. O juk mes pagrindiniai veikėjai.
Mielasis.
Mielasis, mano akys apsunkusios. Žinai, kad šiąnakt miegosiu mažai, o ryt pabusiu tik gavusi tavo pažadą grįžti kaip galima greičiau.
Mielasis.
Grįžk.
Nes nežinau, ką darysiu.
Nebežinau.
Žinau, kad noriu.
Myliu.
Ir bijau...
2010 m. balandžio 23 d., penktadienis
Keep your drink just give me the money.
4-adienis. Girls night out.
Eh, tikra dramų karalienė. "Reikia kito tik dėl to, kad būdama su juo galėtum galvoti apie jį?"
What have I become? Viskas taip nebūdinga man. Realiai mąstant, kiek visko galima daryti for fun, kai iš tikro niekas nerūpi. Šalta, abejinga, paslaptinga, koketiška... Ką suvaidinti šiandien? Tikras Role Play Game'as.
Na, ne visai niekas man nerūpi... Niekad nebuvau iš tokių. (O kaip gi galima, su tokia sąžine? ) Bet kai žinai, kad jis lieka prie darbų, gavęs tik mįslingą, paskutinės minutės žinutę... Aš nežinau, ar tai/kiek tai veikia. Tik pastebėjau, kad laaaabai pamėgau žaidimėlius.
Tiesiog savęs atradimai. Niekad net neįsivaizduoti. O kiek toli/kaip giliai jie gali eiti - we'll see.
***
Tiesa pasakius, apie gerus dalykus rašyti daug sunkiau, nei skųstis, dejuoti. Nesinori atrodyti pagyrūniškai, o juk dejavimas toks įprastas... Tad gal dėl to, dažnai noris išreikšti jausmus, parašyti kažką, kas kirba viduj. Bet tenka apsigalvoti. Balti dalykai popieriuje ištirpsta, lieka nepastebimi, o drabstyti juodas mintis taip lengva. Ir kitiems, lietuviškos prigimties asmenims, juk lengviau veidmainiškai užjausti, nei kartu nuoširdžiai pasidžiaugti kartu.
Hm.
O mano įrašai vis balti ir balti...
...ir aš laiminga, galėdama tai pripažinti. :)
2010 m. balandžio 22 d., ketvirtadienis
Lady in red.
Kaip pasiutusiai nelengva atsisakyti to, ko nori visa širdimi. Tobulo savaitgalio. Eh... Ir čia jau nebežinau, kas už mane atlieka sprendimus: blaivus protas? Nuojauta? Faktas, kad širdis dabar privalo tylėti. Ne visada galima jei leisti veikti, oj, ne visad... Kai per daug pastatyta ant kortos, geriau pamažu eiti link to, nei lošti rusišką ruletę: viskas arba nieko.
Aš ir taip savim stebiuosi - niekad tiek nerizikavau, nesielgiau lengvabūdiškai. Ogi kažkada turi ir nudegti. Taigi, stop. Slow down, baby...
Savaitgalis netikėtai atėjo 3-adienį. Prieš tai atnešdamas krūvą gerų žinių ir atsiskaitymų pabaigą. Ir dar tobulą 1-adienio vakarą. Aw. :*
Nors save raminu (ačiū Dievui už dozę sveiko proto visais gyvenimo atvejais), jaučiu, kad vis gi nebe taip... Čia iš gerosios pusės. Yra dalykų, kurių tėkmės nepakeisi. Ir tai ne tik upė... :)
Lady in red came to your dreams.
Yes, it's me.
2010 m. balandžio 20 d., antradienis
We still have a long way to go.
Daug dalykų vyko/vyksta/vyks, bet jie tokie nesvarbūs...
Aš net nežinau, kad man dabar svarbu. Man tiesiog viskas gerai. Taip, kaip niekad nėra buvę. Aš galiu elgtis, kaip niekad net nepagalvojau. Vis aštriau jaučiu skirtumą tarp pasaulių, iš kurio ir į kurį atėjau. Aš niekada neturėsiu teisės pasakyti, kad suklydau. Neišdrįsiu gailėtis to, ką padariau/darau/darysiu.
Nes viskas, kas geriausia, nutinka šiuose gyvenimuose.
Trumpos akimirkos. Valandos akimirkose. Kaip kartais negalima užsimerkti!
Dažniau.
Dažniau.
Dažniau.
Tu man visada esi.
Tu man irgi.
2010 m. balandžio 12 d., pirmadienis
Naktimis viskas atrodo kitaip.
Nors po nepilnų 5-ių valandų anos nakties miego, akys pamažu limpa, jaučiu, kaip apsunkusios mintys neleis lengvai užmigti. Kaip dar ilgai galvoje aidu atsilieps Damien Rice "Let me out...Let me out..." Skambės ir skambės. Tyloje, mintyse. Paskui sapnuose.
Dabar norėčiau tik užsimerkti ir šypsotis. To kartais taip užtenka.
Aš nebegalvoju apie daugelį dalykų. Bet negaliu nustoti galvoti apie vieną.
2010 m. balandžio 7 d., trečiadienis
Trumpai apie viską.
Viskas taip greitai...
Tas negalavimas per Velykas ir pusantros paros non-stop miego mane įstatė į visai kitas vėžias, kuriomis, deja, būsiu priversta kurį laiką vilktis. Kiek tai gerai ar blogai - pažiūrėsim pamatysim. Kol kas aptikau vieną milžinišką pliusą ir pusę minuso.
Taigi.
Kol draugės, draugai ir kiti "d" džiaugiasi (ko gero) užtarnautom atostogom, aš sėdžiu prie teisės konspektų, nes jau toks dėsnis, kad univiere po didesnių atostogų išlenda koks egzas. Ne, ne koks paprastas kolis, jais "pasidžiaugsiu" kitą savaitę, bet tikras, pora mėnesių ankstėlesnis egzaminas. Ir dar teisės!
O kitkas - daug maž keblu.
Šis tas paaiškėjo, dar daugiau kas apsitraukė migla, bet nepaisant to, jaučiuosi kažkokia rami. We'll see.
Po mineralinio ir tablečių dietos aš vėl turiu žaliosios arbatos su cinamonu, sausainių ir vynuogių. Mmmm. Ir šiaip - kelios iškrovos dienos nemažai apvalė ir protą. Į gerą.
O ryt po egzo ateis savaitgalis.
Ką daugiau ir bepridursi. :)
2010 m. balandžio 3 d., šeštadienis
Some things will never change.
Kai grįžusi iš po parduotuvių nusiaubimo šypsausi, pasijaučiu tikriausia mergina pasauly. Kas, kad maniškiuose pirkinių krepšiuose nauji grynos odos "kerzai", o ne kokie žudikiški "kablai". Maniau, kad kada nors "išaugsiu" iš to amžiaus, bet...
Some things will never change.
Gavau ilgiausią (gyvenime), 13 puslapių laišką. Ah. Ne tik atrašymai, bet ir skaitymai jau trunka valandų valandas. Bet tai taip nepaprasta.
Dar. Dėkui dievui akimirkoms prieš "paskutines akimirkas", mat joms einant aš pagaliau suimu save į rankas ir padarau kai kuriuos gerklę smaugiančius darbus. Ir dar...aš optimistė.
Kažkokia sentimentų lavina. Užteko vakar tvarkantis rasti senus piešinius, gitarą... Nesusivaldžiau - vieną piešinį vakar pat užbaigiau tušu, be to, pirmą kartą namų sąlygomis pati apsilenkiau plančetą. Gal bus dar piešinių. Tikėkimės daug daug. Vakar naktį gimė dar vienas eskizas. Dėkui "Heaven's Basement".
Aš šiandien tiek dvejojau, kad...Eh.
Margučiai numarginti, o su mama linksmai pasilakstėm miške per lietų ieškodamos "kačiukų" ar beržų. Užtad radom lazdyną! Ir aš pirmą kartą pamačiau tuos mažus raudonus žiedelius, apie kuriuos dainuojama.
Kadangi ryt, pagal Velykų repertuarą Bažnyčia - Močiutė kaime, laiko namie beveik neliks, sveikinu visus su šv.Velykom. Nežinau, kaip kiti, bet aš būdama labai maža niekaip nesuprasdavau kame tose Velykose esmė - dovanų negauni, o dar reikia kiaušinius valgyt (fe).
Bet tai magiška. :)
Su nauja pradžia Jus visus.
Su tikru pabudimu...
2010 m. balandžio 1 d., ketvirtadienis
Didysis melagių ketvirtadienis.
Kožkoks tikrai keistas vakaras.
Pradedant savijauta, baigiant visais "noriu/nenoriu".
Hm.
Ir išvada, kad be darbotvarkės nė iš vietos. O taip. Ji išmoko reguliuoti mano gyvenimą. ...ir bent dalinai taupyti laiką.
Su didžiojo ketvirtadienio melagių diena Jus. Kažkokia ironija.
Ir šiaip. Toks jausmas, kad per Balandžio 1-ąją meluojama mažiausiai. Kasdien taip įprasta dumti aplinkiniams akis, apsimetinėti, kad viena diena per metus išmuša iš vėžių. Galvoji - kaip čia smagiau apgauti draugą, kol galų gale pasiduodi ir sakai tiesą, pasilikdamas rezervą visų likusių metų melagystėms. Nežinau, ar man vienai taip atrodo. Bet atrodo. :)
Ne, nemėgstu meluoti ir regzti intrigų. Tiesiog esu maloni ir mandagi. Ir tai irgi yra melas.
Negaliu sustoti valgyt kivių.
Ir galvoti.
Apie jį.
...
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)