Ryt eisiu į filmą ir visa kita man dzin

Kai tai, kuo netikėjai, iš ko juokeisi ir šaipeisi tampa tavo tikslu, vieninteliu (?) gelbėjimosi ratu nieko negali padaryti, tik prisiminti močiutės nuolat kartotą patarlę. Kai nebegali susitvarkyti ir ieškai būdo save apgauti. Kai tiesiog būna kaip U2 dainoj "Sometimes You Can't Make It On Your Own". Bet bandai ir tiek. 
Ir visą pusmetį gyveni su filmais, dėl filmų, bet tik ne filmuose. Deja. O būna, kad filme randi save. Arba pameti. Pasimeti. Arba tu filme miršti. Kvaila ir neprasminga mirtimi. Ir tiek. 
Dar būna iš praeities iškylantys žmonės. Būna, kai iš praeities kažkam iškyli tu pats. Nesvarbu kaip ir kodėl. Tiesiog. Ir tiek.

Filmas, po kurio įsimyli akis. Tiesiog...

Jis sutinka ją. Paskui praranda. Jis netiki likimu, ženklais ar atsitiktinumais, bet jie vėl susitinka. Bet ne visos istorijos baigiasi laimingai. Kai kurios baigiasi praktiškai. Ir kartu tragiškai.

Bet filmas ne apie tai. Apie mokslą ir tikėjimą (ne religiją). Apie dvasinius dalykus, kurių neįkiši į diagramą ar skaičių lentelę. Dalykus, prieš kuriuos užsimerks teoretikai ir nuo kurių nusigręš praktikai. Liks tik regintieji akimis, akyse, akis. Liks tikintys. Nes kartais juk nieko kito nebelieka. O tada ir prasideda stebuklai...

Pažiūrėkit "I Origins", gal ir Jūsų pasaulius suvirpins.



I think you're crazy, maybe
I think you're crazy, maybe

I will see you in the next life.

Jei skambinsi - neapsiliepsiu

Kartais reikia, kad kažkas rėktų į ausį. Kad negirdėtum tų šnabždančių, ypač spigių sąžinės priekaištų.

Reikia, kad maustų raumenys, kad skaudėtų. Kad nepamirštum, kad esi gyvas. Čia ir dabar, o ne rytoj ar „kai bus laiko“.

Reikia, kad saulė degintų akis, kad prisimerkęs įžiūrėtum toliau stovinčius, apie kuriuos, gal jau visai buvai pamiršęs.

Kaip patogu yra pamiršti, ignoruoti. Kaip nesaugu – išgirsti, atsiliepti ar prakalbinti. Paskambinti. Atsiliepti.

Tai kodėl taip norisi to saugumo, jei tai negerai? Labai negerai.

Apie baimes ir laiką

Anksčiau šokti tamsoje buvo paprasčiau. Tamsa negąsdino. Baisu buvo tai, kas gali slypėti durims į šviesos šaltinį prasivėrus. Dienos bijau ir dabar. Bet kada pradėjau bijoti nakties?

Paprasta bijoti ginklų, negerų žmonių, didelių piktų šunų. Nuo jų visada galima pasislėpti. Baisiausia yra bijoti laiko.

Nepamenu, kada pažiūrėjusi į laikrodį ištarčiau „dar tik...“. Visada sakau „oh, jau...“. Man vienai laikas asocijuojasi su „skubu“, „mažai“, „nespėsiu“, „nedaug liko“, „greitai“?

O pavasarį suksim laikrodžius ir iš manęs pavogs dar vieną valandą.

Norėjau pasivaikščioti po pirmu sniegu uždengtą mišką. Oh, jau pavasaris...

Žodžiai muzikai (ne)trukdo

Savaitgalis. Tokia visiškai saugi priebėga, kai darbus, reikalus, rūpesčius gali palikti pirmadieniui (todėl jis ir būna toks sunkus). Penktadienio popietė skirta kultūrai, o vakaras – paskandinti aluj. Arba ne, jei pastaruoju metu apgirsti nuo žmonių kalbų ir juoko, o nuo alaus tik viskas skaidrėja ir darosi nesmagiai tikra. O paskui paryčiais kramsnojamos hesburgerio bulvytės ir nejaukūs pamojavimai pažįstamiems galvojant, kodėl vieni miršta iš juoko, o kiti springsta ašaromis. 

Šeštadieniai būna skirti neišlipti iš lovos (nebent privalomam vizitui parduotuvėje). 

O sekmadieniai? Jie skirti užkariauti naujoms žemėms, sąjungoms, kovoms ir pralaimėjimams. Labiau pralaimėjimams. Ir nenorui eiti miegoti, kadneateitųpirmadienis. Bet jis ateina.

 O tada vėl bevertis žadintuvo skambesys, virti kiaušiniai ir laukiniai angelai. Darbaidarbaidarbai. PRAMOGOS. Bet tos geek‘ų – įsikniaubus į knygą ar tvarkant būtinų pamatyti filmų sąrašą. Kai nebesinori žodžių – klasikinė muzika.

O antradieniai? Geriau jau jų išvis nebūtų.

Man reikia optimizmo piliulių. 
Nes rožiniams akiniams dar ne laikas – dar nėra saulės.