2011 m. liepos 27 d., trečiadienis

Nieko.




Gerai, kad bent kartą per savaitę nutinka kažkas tokio, kas vis neleidžia man užmigti ir "paleisti savęs iš rankų". I know what I mean.

Prieš dvi savaites su V ir jo tėčiu pakeliavom po Vakarų Latviją, praeitą savaitę padarėm mini meet'ą su tais geriausiais. Gaila, kad tik P Amerikoj, geriausiu atveju sutiksim jį tik rudenį. :/

Na, o ryt vėl labai trumpai ragausiu Vilniaus, o tada savaitgalį leisiu Šventojoj. Pas savo J.

O šiaip lyja. Ir man iš tikro vienodai, nes lietus ar saulė - vis tiek nėra noro (iš dalies ir galimybių) ką nors veikti. :)

Ir šiaip man daug kas vienodai. Žiūriu kostiumines dramas apie hercogienes arba serialus apie dailius žmonės ir galvoju apie neišsipildančius gyvenimus. Ai.

Whatever.

2011 m. liepos 12 d., antradienis

Pasiekimai.




Šiandien aš pakilios nuotaikos. Na gal ne visą dieną, bet maždaug nuo tada, kai nustojau zirzt dėl miego trūkumo ir nutolinau artimiausius rūpesčius į ateitį.

Savaitgalis sostinėj, kaip visada išėjo į naudą man, ir į žalą piniginei. Bet visumoj geras laikas su V, J ir E viską kompensuoja. O kaip kitaip. :)

Šiandien galiu pasidžiaugti tokiais pasiekimais: atidaviau brangiajį į MRU rankas (tikiuosi atsiimt magistrantuotą politiką), narsiai atsisakiau fast food'o vardan 2 žalių obuoliukų, sužinojau piniginę papildysiantį rotacijos rezultatą, atidariau maudymosi sezoną ir pasižadėjau nenusimušti ūpo...viskam.

So... let's keep going. :)

2011 m. liepos 6 d., trečiadienis

Tas pats.




Kaip išmoksti gyventi gyvenimą vertą paveikslėlių? Vertą nuotraukų, vertą atsiminimų...?

Mano dienos susideda iš miego, maisto ir serialų. Viena serija, kita serija... Dešimtys. Sezonai.
Lietus.
Raudonavo vyšnios sode. Dabar jos raudonuoja stiklainy. Ramiau.
Ir daug sąžinės, laukimo ir nelaukimo rudens.
Laukimai smėlio ir jūros vėjo.
Laukimas įkaitusio saulėje asfalto ir šokoladinių kokteilių. "Didelį, prašom."
Ar aušta, ar temsta, a?

Time to change smth, yeah?

2011 m. liepos 2 d., šeštadienis

Rudens!




Kaip sužinoti, kada ateina metas rašyti blogo įrašą? Ogi kai pajunti, kad mintys nebesusidėlioja.

Savaitę vengiau įvardinti tai, kuo taip smagiai ir nepamirštamai gyvenau savaitę prieš. Kartais tiesiog viskas taip paprasta, o ir jausmas toks, kad viskas teisinga, kad taip, o ne kitaip turi būti.

Brangusis atsiėmė diplomą, reikiamai atšventėm, persikrausčiau, galutinai atsikratydama raganos buto šeimininkės, savaitės pabaigoj, grįždami iš sostinės, dar užsukom į "Manifestą"... taip visa savaitė ir prabėgo. Dabar, kai nelyja, malkinėj bendrauju su vorais, glostau draugiškas kamanes, statau malkų užtvaras ir prižadu sau atsiminti kiekvieną tokią akimirką kitą pavasarį, kai kamuos abejonės kur likti atostogoms.

Per jėgą bandau ištempti save iš tos pamažu apimančios vasarinės apatijos ir laukiu pabaigos. Serialai ir braškės manęs nebedžiugina. Noriu sugrįžt į gyvenimą. Noriu rudens.