(Foto: iš internetų)
Facebooke prieš kiek laiko praūžė tarptautinis ledinio kibiro iššūkis, paskui pasipylė visokie perdirbiniai: „knygų kibiras“, „filmų kibiras“. Pastarasis kibiras pasiekė ir mane. Kadangi kinas man šiuo metu yra hobis numeri 2 (rimtas hobis nr. 1), tai nenorėjau šio iššūkio ignoruoti ir su malonumu ėmiausi. Tai, kas pasiekė mano Facebook'o draugus, dabar pasieks ir Blogger'io skaitytojus.
Nors šiame iššūkyje nereikia apsipilti jokiu lediniu
vandeniu (nei kibiru, pilnu filmų CD), tačiau iššūkis ne ką lengvesnis –
išsirinkti 10 geriausių matytų filmų. Tai labai sunku, nes daugelis yra
nesulyginami ar sunkiai įvertinami, bet pabandžiau ir kažkas iš to išėjo. Top‘ą
sudarinėjau remdamasi ne savo loginiu supratimu, kas yra geras filmas, o savo
labai subjektyviu potyriu, tad dalis filmų nėra superduper kinematografiniai
šedevrai žvelgiant objektyviai, bet tai yra patys mieliausi man filmai, kuriuos
mačiau ne kartą, ne du ir žiūrėsiu taip pat dar nesuskaičiuojamą kartą kartų. :
)))
Taigi, mano filmų TOP
10:
1. Moulin Rouge! (Baz
Luhrmann, 2001 m.). Nors mačiau ir naujesnius režisieriaus darbus („The Great
Gatsby“, „Australia“), ir senesnius („Romeo + Juliet“), tačiau asmeniškai
laikau „Moulin Rouge!“ ne tik geriausiu Baz Luhrmann‘o darbu, bet ir apskritai
ko gero tobuliausiu ir pačiu mėgstamiausiu savo filmu. Jis man patiko dėl
visko: istorijos, aktorių/veikėjų, siužetinės meilės linijos, tragedijos,
muzikos, šokių, KOSTIUMŲ, laikmečio, filmavimo ir montažo... žodžiu,– visko
visko.
2. Sweeney Todd: The
Demon Barber of Fleet Street (Tim Burton, 2007 m.). Myliu Tim‘ą Burton‘ą, myliu
jo filmus, su kuriais užaugau (pvz.: milijoną kartų matytas smagusis
„Beetlejuice“). Tim‘as Burton‘as privalėjo būti šiame sąraše, net nelabai
svarbu, su kuriuo filmu. Bet šįkart pasirinkau „Sweeney Todd“ – už atmosferą,
kostiumus ir nuostabiąją Helena Bonham Carter aka Mrs. Lovett.
3. Elephant (Gus Van
Sant, 2003 m.). Gus Van Sant‘as – dar vienas režisierius, be kurio
neįsivaizduočiau savo filmų sąrašo. Išsirinkti vieną jo darbą nebuvo lengva,
bet „Elephant“ buvo pirmasis pamatytas jo filmas, kuris paliko labai stiprų
įspūdį. Režisierius meistriškai valdo tylą – baugią tylą, slegiančią tylą,
ramią tylą. Jo filmuose tyla atstoja įvairią muziką, kuria daugybę skirtingų
nuotaikų. Sunku apsakyti, kaip tai žavi.
4. Billy Elliot
(Stephen Daldry, 2000 m.). Nuostabus filmas, kurį vis pažiūriu, kai pamirštu,
koks nuostabus jausmas yra šokti.
5. Requiem for a Dream
(Darren Aronofsky, 2000 m.). Labai stiprus, skaudus, gilus ir labai labai geras
filmas tiek vaizdine, tiek idėjine prasme. O jau garso takelis!
6. Never Let Me Go
(Mark Romanek, 2010 m.). Labai jau sukrėtė mane tas filmas, jo idėja. Kurį
laiką visiems labai jį rekomendavau, perskaičiau ir knygą, pagal kurią filmas
pastatytas. Suprantu ir vertinu šiuolaikinius medicininius pasiekimus, bet
niekada niekada nenorėčiau, kad tokia istorija taptų realybe.
7. Melancholia (Lars
von Trier, 2011 m.). Įrašydama šį filmą į sąrašą nevertinau jo tokiais pat
kriterijai, kaip kitus filmus. Taip, aktoriai man patiko, vaizdai, montažo
sprendimai, muzika – taip pat. Bet į sąrašą šis filmas pateko dėl sukeliamo
jausmo. Tokio jausmo, kurio iki šiol niekada nebuvau patyrusi žiūrėdama jokį
filmą.
8. Pride &
Prejudice (Joe Wright, 2005 m.). Nuostabus filmas, ką čia ir bepridursi.
9. Trainspotting (Danny
Boyle, 1996 m.) Nesveikas filmas visom prasmėm.
10. SLC Punk (James
Merendino, 1998 m.) Nesveikas filmas visom prasmėm 2.
nuo augančių talentų iki pasaulio pabaigos, nuo žmonių klonavimo iki žudikų maniakų. Tad visus labai rekomenduoju! :)