2010 m. gegužės 31 d., pirmadienis

Už girių už kalnų ant pilko lauko...




Tęsiu savo nuotaikingų savaitgalių maratoną. Vėl beveik nemačiau namų. Bet užtad kiek daug ko kito pamačiau ir patyriau! Eh...

5-adinį su R pakėlėm po stiklą vermuto už paskutinį skambutį. Jau nebe mums, bet vis tiek. :) Dar pasivažinėjimas su V, aplankant dar vienas senas kapines ir nerealią Naujosios Vilnios bažnyčią. Be abejonių, nuo šiol mano favoritę, aplenkusią raudonplytę Švekšnos. Šiaip neogotiką dievinu. :) Dar vienas kino seansas ant galinės mašinos sėdynės su Milka, guminukais, Kindersiurprizais ir Keistuoliais. Šį kartą - "Smaragdo miesto burtininkas". Kaip nerealiai prisiminė visos vaikiškos dienos ant supynių, draugiškai traukiant "Jei nori tu iš tikro, pasiekt svajonę savo..." Kartais tiek nedaug reikia, kad būtų nepaprasta.

Šeštadienis buvo savotiška mįslė. Pagal V nurodymus, 7.22 turėjau laukti stoty. (Savo noru 6-adienį keltis pusę 6-ių... - siaubas :D )Kur važiuojam, ką veiksim - nė nenutuokiau. O tada 4km žygis geležinkeliu ("mes išvaikščiojom traukinių kelius" - pildosi.), Nėris ir pietūs. Mmmm. Po pietų Prancūzparkis ir emocinės anketos, Bernardinų kapinės (sugrįšiu ten daug daug kartų), kalnai, saulėlydis ir vynuogės. O paskui arbata. Daug, dar daug visko. Šeštadieniai, ką aš be jūsų daryčiau...?

Sekmadienis irgi gan nuotaikingas - nuo pietų be elektros, kas iš tikro reiškia be kompiuterio, interneto ir ne laiku išsikrovusio telefono. Net nežinau, kas iš tikro baisiau - meistrams už 15 min. darbo suploti 80lt ar suvokti, kaip neįmanoma elektros laukti iki ryto. Taip, pripažįstu, negaliu gyventi be šiuolaikinių technologijų. Civilizacijos sugadintas - žmogus... :/

01.14

Labanakt. ;)

2010 m. gegužės 28 d., penktadienis

Sunkios savaitės pabaiga. Jeee!




Siaubeli, po šios savaitės jaučiu tokį palengvėjimą ir laimę, lyg visa sesija jau būtų pasibaigus. O ko norėti - trys egzai per savaitę, du - be dienos pertraukos. Ir dar tas baubų baubas anglų... Bet dabar jau viskas gerai, o vakar dienos paskutinius blogos savaitės likučius (ir galvos skausmą, bent laikinai) "iškratė" "Pogo" muzika, alus ir žmonės, kurie nežiūri "Eurovizijos". Ir, aišku, V. :)

Labai patiko "Karma". Ir tie, kurie jauni siekia savo tikslų. Ne kaip aš. Aš tingiu.

Dar labai norėjau padėkoti savo "sekėjams". Jau gražus skaičius Jūsų. :) Ar skaitot, ar ne, komentuojat ar tylit - vis tiek smagu, kad esat. ;)

Vakar V palinkėjo, kad susapnuočiau jį. Sapnavau, kad viriau manų košę. Spėkit, ką atsikėlusi valgiau pusryčiams? :D

2010 m. gegužės 25 d., antradienis

Yes ter day and to day




Dabar labai norėčiau parašyti apie vieną žmogų. Arba parašyti jam laišką, kurio, žinoma, niekada neišsiųsčiau. Bet kartais pritrūksta žodžių. Ima ir pritrūksta...

Šiandien oficialiai neoficialiai prasidėjo sesija. O po šios nelaimingos savaitės ji jau bus įpusėjusi. Nežinau dar, kaip išgyvensiu 3-adienį ir 4-adienį, du svarbius egzaminus vieną po kito. Bet dabar, kaip teoriškai ir praktiškai turinti pilnavertišką gyvenimą, galiu ne tik sukti galvą apie mokslus, bet ir pasimėgauti gražiomis mintimis. Mmmm (mėgaujuosi).

Šiandien man nesisekė: prieš pat išėjimą į susitikimą sugebėjau susiplėšyti kojinę, nusideginau beveik visus pirštus karštu puodu, kuris dar mano viryklę pavertė burokėlių sriubos bala, neveikė liftas, tad pėdinau iš 9-o aukšto "pėstute" ir dar neatsirado šaltas vanduo... Bet taip susimąsčiau, jei tik tokios gyvenime problemos tebūtų... Juokeliai. :) Gal todėl taip lengva į viską žiūrėti paprastai ir pasijuokti.

Kone nemaloniausias vakar įvykis - suvokimas, kad nuo liepos, kaip bebūtų, teks palikti Antakalnio 9-ą aukštą. Nebebus saulėlydžių, raganų kaimynių, delninio naktinio Vilniaus ir istorinių liftų. Hm. Pavadinkim tai sentimentais. Visgi tai įgauna daugiau reikšmės pirmo kurso, o kartu ir pirmų metų "savarankiško" gyvenimo šviesoje.

Bet kiekviena pabaiga reiškia naują pradžią. O pradžios dažnai būna įdomios. :)

2010 m. gegužės 22 d., šeštadienis

Savaitpabaigis.




Neplanavimai tęsiasi toliau. Vieno iš jų dėka, šį savaitgalį atsidūriau namuose. Na tuose, savo tikruose, ar labiau tiktų sakyti - senuose, ankstesniuose... Tai nutiko važiuojant ketvirtadienį į makroekonomikos paskaitą. Važiuoju įsitvėrusi to troleibuso stulpo, vėjas plaukus kedena...bac mintis į galvą, kad, velniai griebtų, pasiilgau namų. Ir 5-adienį, po gražaus pasibuvimo su V, jau lekiu traukinuku namo, apsikrovusi visokiais spauzdintiniais konspektais. Gi trys egzai šią savaitę!

Visada su A dejavom, kad pavasarinė sesija yra didesnis blogis už žiemos, mat saulė, šiluma ir visa kita. Tačiau gi buvau pamiršusi faktą, kad karščio negaliu pakęsti ne mažiau, nei šalčio. Tokiu oru gyventi galima tik vakarais, o dažniausia vakarais sumąsto pagyventi ir uodai, mašalai bei kitos grobuoniškos daugiakojės pabaisos. Kad ir kaip smagu pavakarėm su V patraukti prie kokio vandens telkinio, žvelgiant į apkramtytas kojas tas smagumas kiek apiblanksta. Man kartais sunkoka suprasti kai kurių ekosistemos veikėjų paskirtį. Dievaži, tikrai... :/

O kaip gyvena namai...? Čia dar tik žydi obelys ir nematyti dar alyvų. Čia archeologai vėl išrausė kiemą, aptikę naujus, t.y. senus, pamatus. Čia mano katikė tebevaiko svetimus katinus iš kiemo, o kačius plyšauja visa gerkle erzindamas kaimynų šunis. Dar gražiai pievose kyšo pienių galvutės, kol jų su žoliapjove dar nesudorojo tėtis. Šiaip viskas gan miela. Bet jaučiu, kad jau nebe mano. :) Kartais dar atrodau sau be vietos. Bet man patinka ieškoti. Ir rasti. Kažką naujo. :)

2010 m. gegužės 21 d., penktadienis

Geltonų mėnulių naktys.




Žinau, tokiais vakarais rašyti negalima. :) Tokiais vakarais negaliu pasikliauti savimi. Galima pasakyti per daug. Per stipriai. Kai tiek minčių, jausmų... Ir toks geltonas mėnulis virš Vilniaus...

Nugara bėgioja šiurpuliukai. Ne, ne šalta. Jau dabar nebebūna šalta. Bet būna tiek gražių dalykų: prisilietimų, žodžių, apkabinimų. Eh, darausi pavojinga sau. Per daug sentimentali. :)


Dabar norėčiau patylėti. Bet tik savo pasaulio glėbyje...

2010 m. gegužės 19 d., trečiadienis

Dalykai.




Aš pagaliau suvokiau, ką reiškia pasiilgti žmogaus nematyto vos daugiau nei parą. Kaltas savaitgalis, nieko nepadarysi. :) Jis vis kartoja daug gražių dalykų. Man patinka jų klausytis. Dar man patinka daugybė dalykų kuriuos mėgstu. :)

Eh, pavasaris.
Oj, kur jau ne. Vasara labiau! Nemėgstu karščių. O ypač tokių, kokie apsigyvena 9-am aukšte vos atšilus orams ir atsiradus saulutei. Dar nemėgstu lietaus, po kurio oras lieka toks pat sunkus.

Ant stalo puikuojasi 5-ių moteryčių kariauna. O dalykų, primenančių V, kasdien vis daugėja. Po šiandienos prisidėjo ir Žalieji ežerai. Jau turim suoliuką, lieptelį, dabar dar ir tiltelį. Mažytis nekilnojamas turtas. Vėl bažnyčia ir kapinės. Mes mėgstam spėlioti kokio stiliaus architektūra. O jei yra vokiečių kapų, kaip susitarę ieškom Otto.

Keista. Man labai nelengva valdyti save, kai būnu su V. Niekad nemėgau per daug reikšti jausmų, bet dabar... Jie kažkaip sugeba išsireikšti visaip kaip, kad ir be žodžių. Kitaip...

Eh, daug gerų dalykų vykta. :)

Kitą savaitę man prasideda sesija.
Eh, juk negali viskas būti tobula. :D

2010 m. gegužės 16 d., sekmadienis

Aukštadvaris. Birštonas. Trakai. GaDi's. Tobulas savaitgalis nr.2.




Realiai dėl tokių savaitgalių ir turėtų būti gyvenami darbadieniai. Antras savaitgalis, kai vėl nesu ir nemiegu namie. Šį kartą V dėka. Savaitgalis dviese. Rawr. :)

Viskas prasidėjo nekaip. Bet policija ir DAUG lietaus pliūpsnių realiai nesugadino nieko. Priešingai. :) Lankyti bažnyčias, dvarus, griuvėsius ir senas kapines - mūsų romantika. :) Ir visai geriau stovėti po sena egle ant Kartuvių kalno lietui pliaupiant, nei, kaip sakė V, žvakių šviesoj. :) Damn. Aš pritariu visaip kaip. :)

Birštonas turi idealius žalius takus pensininkams. Dar daug metrinių laiptukų su prarajom, neužbaigtų tiltų ir keliukų į niekur. Bet oro balionai susižiūrėjo gražiai, o taip. :)

Na, ir žinoma naktiniai Trakai. Pilis tamsoje, atrodo visai kitaip. Turbūt naktiniai Trakai man labiau. :) Ypač su raudonais Skittles. :)

O paskui ima ir ateina 6-adieniai. :) GaDi'y realiai viskas buvo tobula: oras, muzika (o, taip, pas mane dabar skamba Sporto - "Aš užmušiu tave". :D ), V... Kad ir sunkiai šiandien važiavosi kelias namo - pripažinkim - pavargau. Pasiilgau ramybės, kai nieko nėra aplink. Arba tik R. Va, kaip dabar. Magic tea, vakarinis Vilnius, "...kad prospektuose žydėtų gėlės.".

Man visko užtenka. Norėčiau, kad ir kitiems taip. Nuoširdžiai. :)

2010 m. gegužės 12 d., trečiadienis

Trečiadienis.




Blog'o įrašams tikrai reikia skirti laisvą minutę, probėgšmais nelabai parašyti. Reikia savotiško susikaupimo ir nusiteikimo. Tai tampa tam tikru ritualu. Dažniausiai - vakaro.

Šiandien buvo labai gera diena. (Nieko nebestebinantis posakis mano fronte.) Gal po vakar. :) Mmm. Keista iš šalies stebėti facebook'o paveiktą visuomenę. Paskui užsimerkti ir grįžti vėl į tą masę pačiai. (Čia, aišku, nesvarbu, apie ką aš konkrečiai. :D )

O kaip kartais gerai, kai ne studentai, o dėstytojai nelanko paskaitų... Tada gali traukti prie katedros, nusipirkti Macdonald'inių ledų ir sėdint ant suoliuko žiūrėt į dėdę Kudirką. Dar savotiškas šaltų auditorijų pliusas tas, kad ir dėstytojai, pavilioti saulutės, siūlo paskaitą vesti lauke, pievutėj. Galima tada net nekreipti dėmesio į kojomis bėgiojančius skruzdeliukus ir sningančias žiedlapiais ievas. Sociologija nušvinta naujom spalvom.

Kažkaip pas mane šiandien daug jėgų. Buvo net ūpas eiti pagaliau pavasario sezonui susitvarkyti balkoną. Net pavaikščiojau su puodeliu magic tea, kurdama planus, kur čia ką pastumdžius, nurišus, padėjus, sustačius... Gaila, tik kad ta makroekonomika, leidybos vadyba, o paskui dar ir sutemo... :/ Bet nieko. Tikėkimės jėgos ir ūpas nedings. :)

Visgi beveik žlugę savaitgalio planai pamažu ima taisytis. Gerėja gerėja... :)

***

Man praverstų vienas vadovas gyvenimiškų santykių klausimais. Kai jau patapsiu leidėja - žinau, kokią knygą išleisiu pirmą. Ir kokią antrą.

WEEK(never)END.




Siaube siaubeli, kaip aš dievinu Vilnių ir viską, kas dabar mane supa! Eh, turbūt žodžių "laiminga", "patenkinta" ir pan. prasmės per daug apibrėžtos.

Nerealesnio savaitgalio turbūt neparodytų joks filmas ir vargiai aprašytų kokia knyga. Kalnas romantikos (ir ne bet kokios banalios!), sentimentai, brangiausi žmonės...

Turbūt prireiks trumpo planelio, kad atsiminčiau, nes viską aprašyti...? Oh, nėra tiek jėgų. :) Gerąja prasme. :)

5-adienis. E, S, I. paskui neapsieita be Užupio, Barbakano ir barų šturmas(reiktų įsidėmėt Bix'us, o yrač Pogo'ą ;) ) su V ir rytas ant suoliuko Sereikiškėse. Ne tik bemiegė naktis. O tiek daug viskoviskovisko.:*

6-adienis/7-adienis. Ne kokia savijauta po bemiegės nakties, bet ar gali jaustis blogai, kai atvažiuoja taip išsiilgtas P? :) Pietūs J barake, grandiozinis apsipirkimas, B butas, alusalusalus ir UNO turnyras, paskui deadline'as ir salllldūs vafliai iš ryto. :) Tauro kalnas, nusistatymas prieš kebabus ir ledus vafliuose, pėsčiom po Vilnių ir atsisveikinimas... Pripažinsiu, kai išlydėjom P į stotį, rodės, kad reikia tolimon kelionėn išlydėti brolį. Pasiilgstu jo, nors Kaunas ne taip jau toli. :)

1-adienis. Bandymas pasiruošti anglų koliui, R tėvai, V su M ir jaukus linksmas vakaras nemie.

2-adienis. Oficialiai. Su V. Nauja pradžia. O juk aš nežinau, kas yra ne-laisvė. Keistas jausmas. Turbūt pavasaris. :) Love is all around. :)

Keista kažkaip.
O dar tiek nepasakytų dalykų.
Man patinka. :)

***

Kada nusileisiu į žemę?
O manęs ten pasiilgot?..

2010 m. gegužės 6 d., ketvirtadienis

Prieš.




Tokia trumpa savaitė, kai jos taip reikėjo ilgos. Baisūs orai nešantys palaipsninį peršalimą. Ir toks siaubingas ketvirtadienis, kokio seniai nebuvo.

...iš dalies susijęs su nuostabiu trečiadieniu. Bent tiek.

Pagaliau pažiūrėjau "Coco prieš Chanel". Nusivyliau, tad geriau nekomentuosiu.
O visas likęs vakaras, kad ir šaltas, buvo puikus. :) Ką ir bepridursi. Bateliai gal ir nelabai tinkami tokiems pasivaikščiojimams, o nuo gulėjimo ant suoliuko šiandien skaudėjo galvą (+ ir įprastas galvos skausmas), plius kojos subraižytos... Bet man tiesiog patinka kartais padejuoti, papūsti lūpas ir vaidinti princesę, nors tokia nesu. Bet juk negaliu tik žarstyti padėkas ir visokeriopai reikšti savo laimės. Aš lengvai nepasiduodu, oj ne. :)

Na, ir svečių savaitgalis laukia. :o
S, I ir E ryt, P - šeštadienį. Visi su nakvyne...
Pirmadienį verksiu ir melsiuos dėl antradienio kolio, nes laiko pasimokyt vargu ar tokiose dienotvarkėse atsiras.
Oj tikrai. :/

Bet iki tol dar pasidžiaukim šventėm ir brangiais žmonėm. :) (sun)

2010 m. gegužės 4 d., antradienis

Dangus ir pragaras. Filmo vakaras.





"Kiekviename iš mūsų [...] glūdi dangus ir pragaras." O. Wilde
***

Ryt nėra paskaitų, tad ir vėl pasiteisina teorija, kad 4 dienas atostogaujam ir 3 mokomės. Nors, kaip šiandien taikliai pastebėjo kursiokė R., realiai, 7 dienas per savaitę mes atostogaujam. :D

Tad tokį beveik visai laisvoką vakarą, kada V. užsikasęs skaitykloj, o R. su S. kažkur išėję, pagaliau baigiau žiūrėti "Dorianą Grėjų". Pirmo pusmečio visuotinės literatūros programoje O.Wild'as žinoma buvo, tad man knietėjo pažiūrėti ir filmą. Lai neįsižeidžia senesnių ekranizacijų gerbėjai, bet aš tikrai teikiu pirmenybę brunetui „Dorianui“ Ben Barnes ir Oliver Parker‘io sukurtai melsvai žalsvai šiurpokai aplinkai. Na, iš manęs ne kokia kinematografė, bet negaliu nepasijuokti iš to, kaip vis gi juokingai ant bėgių išsikėtojęs gulėjo Sibilės brolis. :D Taip pat aš asmeniškai būčiau sukeitusi Ben Chaplin'o ir Colin Firth'o vaidmenis, mat, pastarasis labiau priminė gerą ir lėtą Bezilį, nei, skaitant knygą mano pamiltą, Lordą Henrį. Dar reikėtų atleisti nukrypimus nuo knygos, kas, vis gi, labai būdinga ekranizacijoms. Bet verdiktas būtų toks - vakaras neprailgo ir nesusigadino.

Tikrai seniai bežiūrėjau filmą. Bet va, šiandien, pagaliau sau nulenkusi galvą prisipažinau, kad be dienotvarkės nė iš vietos. Todėl kai jau pasidariau darbų sąrašiuką, ne tik nuveikiau viską, ką buvau suplanavus, bet ir išleidau nenumatytą sumą nusiaubdama „Panoramos“ kosmetikos parduotuves, bei apturėjau seniai lauktą kino seansą. Cha. Net baiginėju „Interviu su vampyru“.

Dar daug čiaudėju, nerimauju dėl penktadienio, (nes nenoriu jokių pasirinkimų) ir bijau nusivilti ateinančiu savaitgaliu.

Eh.

Bet viskas juk tvarkoj, ar gi ne? :)

2010 m. gegužės 2 d., sekmadienis

Nekenčiu sekmadienių ir televizijos.




Nemėgstu blogų sekmadienių. O labiausiai dėl to, kad neįmanoma atsakyti į klausimą, kodėl vienas ar kitas sekmadienis būna negeras.

Visgi apsidairykim, kas geresnio/blogesnio šiandien nutiko.

Kelionėje į stotį su tėčiu apturėjau prasmingą pokalbį apie šiuolaikines technologijas. Jis pats sako, kad seniau laikas eidavo lėčiau. Ir mes kartu atradom nemažai idėjų - kodėl. (Manau, bent pusė jų - teisingos).

Traukinyje aš sėkmingai susprogdinau R laivų eskadrilę. Ji atsilygino tuo pačiu. Tada aš dar laimėjau žaidimą, kurio esmės, prasmės ir taisyklių nežinojom nei viena.

Hm. Ir dar... Aš darausi vis elergiškesnė televizijai. Ir net tokie projektai, kaip "Tu gali šokti" (visgi man šokiai labai, net labai aktualūs) sugeba taip papiktinti, kad norisi tuoj išlieti kam nors tą susierzinimą. Kas per projektai, kuriuose pirmoje vietoje iškeliamos frazės: "Balsuokit, skambinkit, siųskit sms...", vos ne "pragare kentėsit, jei jūsų mylimas šokėjas iškris"? O kaip klaiku ir, be abejo, gėda ant visos Lietuvos, kai teisėjai, manydami, kad mikrofonai išjungti vapa vienas kitam "sakyk bet ką, kas į galvą šauną, kalbėk ką nors apie tą šokėją (14 vardų jie net nesugeba iš lapo perskaityti ("Irina, atsiprašau, Alina, oj Irina, tai yra Alina...")..." O, mano iki šiol didžiai gerbiamas, N. Juška ir "kalbėjo ką nors". Hrrr. Ir dar... koks bukaprotis gali imti projekto vedėju žmogų, kuris neatsimena, ką teisėjai pasakė prieš 5 min., vapa bet ką ir dar nerišliai, o ir kalbos teksto nesugeba sau pasirašyti, nes akivaizdu, kad tie žvilgčiojimai į popieriaus lapą nelabai gelbsti...

Eh. Manau vėl išjungiu televizorių mėnesiui.

Ir visgi, kaip palengvėja išliejus pyktį ir neįskaudinus žmonių. (Na, bent jau tiesiogiai. :D )

Esu užsispyrusi bejausmė karvė.
O Jūs nebūkit tokie.

Gero Jums likusio sekmadienio. ;) ...ir negadinkit jo žiūrėdami televizorių. ;D

2010 m. gegužės 1 d., šeštadienis

It's May.





Aš užsinorėjau spalvų. Ir tai savotiškai keista. Anyway, naujovės žavi. :)

Šiandien iš esmės pajutau du labai nemalonius jausmus. Sulipdžius trupinius, būtų galima pridėti ir trečią. Žinau, turėčiau dėl to graužtis.

Visų pirma, aš nepasiilgstu namų. Na, savo, tikrų. Jie tokie savotiškai pilni sentimentų, bet aš nežinau, ar man būtina juose skęsti, kai dabar, kaip niekad, noriu plaukti. Grįžusi namo galiu tik galvoti, galvoti, galvoti... Dar prisiminti. Pasidarau tokia visokeriopai tingi, apatiška aplinkai, su apskritu nuliu entuziazmo ir turiu labai pasistengti šypsotis.
Hrrr.
Jo, dar ir pikta. Gal ant pasaulio?

Antra - man vystosi nauja priklausomybė, kurią bandau stabdyti logika. Pamatysim, kas laimės.

Na, o trečias dalykas, sulipdytas iš dalelių, tai daugybė mano ydų, iš kurių dalis - įgimtų ir nepataisomų, dalis - įgytų ar savaime išsivysčiusių, kurias atkakliai bandau marinti, na, ir tos, kurios formuojasi dabar. Jos - ydos, bet nesu tikra, kad noriu jų atsikratyti.

Žodžiu, yra visai sudėtingų dalykų, net ir pas mane, kuriuos įvardinti nėra taip jau lengva. :)

Bet, nepaisant to, turiu tiek optimizmo, kad galiu paskolinti bet kam, tik paprašykit. :)


***

Ryt, tikiuosi, baigsis mano "kančia".

O dar labai sveikinus visas mamas, mamytes ir motinas su jų švente. :*