Pasakos yra keistokas žanras

Štai ji ir čia. Sesija.
Sudie saule už lango, sveikas sąžinės graužime dėl mano tingulio mokytis.
Jau spintos laukia išvalymo, o kambariai sutvarkymo, skalbiniai išskalbimo, nagų lakai - išrikiavimo pagal atspalvius...
Taip, aš vėl nevalingai stengsiuos išvengti sėdėjimo prie konspektų.
O paskui - kitos problemos. Vėl butas... ir vasara. Sakiau, kad jos nemėgstu? Prisiragavau (gal tiksliau - manęs prisiragavo) uodų įkandimų - man jau gana.
Mokslo metai man - atostogos. Kitų nereikia.

* * *

Nuosavos pasakos su žaibais ir griaustiniais. Atsijungimai, išsijungimai, darbasdarbas, bemiegis miegas, kava su pienu. Damn.

The night on Mars.

Pavasaris neabejotinai kvepia alyvomis. Ir ne kitaip. Nepradedančiais lyti lietumis ir už nugaros kvėpuojančia vasara. Šiais metais jos kaip niekad nelaukiu. Nežinau ką veiksiu po 10 min. – kaip galiu planuoti mėnesiu į priekį. Be to, ko gero bus per karšta ką nors veikti. Net gyventi.

Gražiausias koncertas vakar, keisčiausias filmas – šiandien. Neįprasčiausias pavasaris ever.

Dar viena sėkmingai išgyventa pasaulio pabaiga šiandien. Liko laukti dar vienos. Mano gyvenime jau kokios 5-os gal?

Ir šiaip gyvenimas be limitų ir tabu. Reikėtų išmokti taip gyventi ne tik savaitgaliai. Ne tik apsvaigus nuo pavasario ar ko nors taurėj. Reikėtų.

Bus matyt.