And world will end. Someday.

Kodėl man patinka kankint silpnesnius už save (emociškai, ne fiziškai silpnesnius), su siekiu „išgydyti“ juos nuo ydingo silpnumo, lyg ir užgrūdinti. Kas iš to? Lyg jiems nuo to būtų geriau... Gal tai noras savotiškai atkeršyti už žinojimą, kad nuo pat pradžių aš su jais. Viena iš jų.

Kam tai svarbu.

Tikiuosi, kad Nostradamas, majai, Biblija, Fulcanelli's ir kiti šių ar Anų dienų pranašai neklysta, ir netrukus mes turėsim naują pradžią. Kad ir be efektingos Nibiru planetos. Nors iš šono žiūrint, tai visai nesvarbu KAIP ateis ta pabaiga/pradžia. Nebent kažkam gal suteiks galimybę paskutiniuose žodžiuose paminėti pergalingą frazę „juk aš sakiau“. Beveik esu garantuota, kad tai pasakys koks nors lietuvis. :) (Ar gi ne ironiška, kad rašant įrašą ir panašia tema diskutuojant su vienu žmogum išgirsti iš jo komentarą: "aišku dabar reik palaukt tų 2012 pabaigos ir po to atsidusęs galėsiu ištart "o ką sakiau"... Kartais žmonės tokie neįdomiai nuspėjami.)

Šiandien aš nuveikiau daug nesvarbių (namų ruošos) darbų, tad leidau sau praleisti tuščiai vakarą pykdama ant pusės pasaulio, valgydama serbentų želę su grietinėle ir žiūrėdama Buffy. 5-as sezonas mat jau.

Dabar visos dienos man tokie penktadieniai.

Ar gali būt geriau?

Gali. :)