Matosi, kad artėja atostogų pabaiga. Taip, kaip kartais beprotiškai reikia atostogų, taip dabar pasireiškia poreikis grįžti į sostinę. Nes jau reikia. Nes jau nerviniai priepuoliai ir staigi nuotaikų kaita nereiškia trijų raidžių. Tai reiškia, kad per ilgai užstrigau rutinoj. Toj rutinoj, kur pagal laikrodį išmokstama kvėpuoti, kramtyti, judėti. O atrodo, lyg savaime.
Minčių dienorašty įsiamžino akimirka, kai stovėdama vonioj prie veidrodžio su dantų šepetuku suvokiau, kad tikrai tikrai yra taip, kaip seniai kartojau, bet niekad netikėjau, nesitikėjau. Reikia, noriu... myliu (jei tai taip vadinasi). Nušvitimai ir tiesa ateina netikėtai.
Kitą pusmetį pasižadu sau užimtą laiką. Kuo mažiau laisvalaikio, kuo daugiau kažką nuveikti. Sunku bus, oj sunku - jau dabar žinau. Bet kas yra lengva?
Nors dar nesibaigė, bet atostogas konstatuoju kaip tingias, neprasmingas, bet, anyway, mielas ir šiltas. :)
O Vilniuj vėl laukia šis tas baisaus.
Bet mes juk sakom, kad šį pusmetį pamėgsim iššūkius.
Vadinasi - pamėgsim. :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą