Gyvenu tuo, ką matau

Daug gražių ir gerų dalykų nutinka kasdien. Pavyzdžiui, aš šiandien buvau A. Kaniavos koncerte.
Su manim labai maloniai pasisveikino VU centrinės bibliotekos abonemento bibliotekininkė.
Dėstytoja leido neit į paskaitą šeštadienį.
Nereikėjo ilgai laukt troleibuso, nes 17-as atvažiavo iškart.
Šį rytą pabudau išmiegojusi ir pailsėjusi.
Gavau pusę "Mars" šokolado.
Parduotuvėje radau reikiamą grietinės indelį.
Pirmą kartą mačiau vaivorykštės spalvom nuspalvintas šv. Jonų bažnyčios lubas ir pagalvojau, kad jei kada po daug metų žvelgsiu taip pat, tai žinosiu, kad per tą laiką buvo daug gražių dalykų.
Nes gražūs dalykai tokie jau yra.
Jie tiesiog dalykai.
Bet gražūs.

Na tai tiek žinių. My Windows is shutting down.

It HURTS so good.

Nežinau, kaip įvardinti tą jausmą PAGALIAU juos išvydus scenoje gyvai. Pagaliau - ne tik dėl to, kad beprotiškai už****o laukti mandagiai vėluojančių "Lemon Joy", kurių klausytis man buvo realiai tokia pat kančia, kaip ir šiaip stoviniuoti dairantis po areną. Dar tas nervus, o ne instrumentų stygas tampantis, derinimas. Ir pagaliau... Geriausiai viską apibūdina V žodžiai: "Kiekvienas jo (Theo) judesys kelia masinį orgazmą." Tikrai - kiekvienas dainininko judesys, mostas, žodis, žvilgsnis, žingsnis iš vietos kėlė visuotinį žiūrovų (ar tiksliau - žiūrovių, kurių ten tikrai buvo dauguma) pasitenkinimą. Plojimai, šūksniai, spiegimai. Ne be reikalo. Balsas skambėjo, sakyčiau, net geriau nei įrašas. Kas buvo tikrai verta dėmesio.

Pati apturėjau katarsį, visiškai estetinę pilnatvę gėrėdamasi skrupulingai surežisuotu koncertu, dvaro kiemą (mums asmeniškai) primenančiomis dekoracijomis, kokybiška muzika, stipriu spalvingu balsu ir nepaprastai žaviais, it ką tik iš nespalvoto klasikinio Holivudo filmo nužengusiais vyrais. Ypač Theo, kurio vien išvaizdos pedantiškai skrupulingas klasikinis paprastumas verčia nepaliaujamai juo gėrėtis. Mmmm. Sakyčiau tikras vyro idealas, pavargus nuo moteriškėjančių aukštosios mados vyriškių ar "messy" gatvės stileivų.

Gerai, baigiu varvinti seilę, prisimindama vakarykštį, dabar jau sapną primenantį grupės "Hurts" koncertą ir sklebiu moralą. O jis toks - nenuėjus į koncertą lieka tik pavydžiai graužtis nagus. :)

Vienuolika dešimt vienuolika

Šiandien yra, tarkim, džiugi diena. Wohoo!

Iš tikro tai džiugi diena, tiksliau - vidurnaktis, buvo šeštadienį. Tąnakt aš po daugiau nei mėnesio pertraukos atsidariau savo didžiai išsiilgtą Bloggerį. Ne, nebuvau jo metusi dėl kokių nors paikysčių. Niekada to nepadaryčiau dėl savo brangių ir nuolat viena akimi stebimų blogų. Viskas daug mažiau priklausė nuo mano valios. Gal kažkokių virusų, o gal šnipų dėka mano juodas, deformuotais nuo lempos mygtukais kompiuteris, atsisakė į save priimti visą Google dosnų rinkinį. Kitaip sakant buvau visiškai ir negrįžtamai atskirta nuo Google paieškos juostos, Gmail'o, nenaudojamo Google+ ir, nelaimei, Blogger'io. Bet nebūtų mano Brangusis toks nuostabus, jei nerastų išeities iš informatikinių problemų. Kelios nuimtos ir uždėtos varnelės, pakeisti ir perkurti sisteminiai failai ir aš vėl mėgaujuosi Google'indama ir Blogindama. :)

O blogo tai aš, oj, kaip pasiilgau. Kaip jau kažkada čia rašiau - kai nieko niekur nefiksuoju, atrodo, kad niekas ir nevyksta. Bet vyksta. Nauji mokslo metai, rudenėjantis, šalčiu užaštrintas Vilnius, naujas butas Žirmūnuose, nauja veikla, iššūkiai, šūsnis privalomų perskaityti knygų ir "HURTS" poryt. :)

Gyvenam, o kas belieka? :)