Visur svarbiausia kokybė

Man šiandien gana nesisekė. Tik antrame kioskelyje pasipildžiau troleibuso bilietą. Tik 5-oje vietoje radau skilamušį. Tik iš trečio karto gavau gerus atspausdintus kursinio lentelės lapus (bet su jais dar ne viskas baigta - laiko sufeilinti yra dar!).
Bet man šiandien sekėsi atsiskaityt grafinį dizainą, išvirt brangiajam pietus ir gal net kažko išmokti rytojaus egzaminui.
Vakaras užsibaigia nauja 90210 serija. Vasara prasideda naujomis mintimis ir daina.
Man nepatinka, kai iš karščio kambary tirpsta šokoladas.
Misijos "Normalaus žmogaus vasara" antras turas startuoja ryt. We will see. ;)

Alyvos nužydėjo. :(

Pasakos yra keistokas žanras

Štai ji ir čia. Sesija.
Sudie saule už lango, sveikas sąžinės graužime dėl mano tingulio mokytis.
Jau spintos laukia išvalymo, o kambariai sutvarkymo, skalbiniai išskalbimo, nagų lakai - išrikiavimo pagal atspalvius...
Taip, aš vėl nevalingai stengsiuos išvengti sėdėjimo prie konspektų.
O paskui - kitos problemos. Vėl butas... ir vasara. Sakiau, kad jos nemėgstu? Prisiragavau (gal tiksliau - manęs prisiragavo) uodų įkandimų - man jau gana.
Mokslo metai man - atostogos. Kitų nereikia.

* * *

Nuosavos pasakos su žaibais ir griaustiniais. Atsijungimai, išsijungimai, darbasdarbas, bemiegis miegas, kava su pienu. Damn.

The night on Mars.

Pavasaris neabejotinai kvepia alyvomis. Ir ne kitaip. Nepradedančiais lyti lietumis ir už nugaros kvėpuojančia vasara. Šiais metais jos kaip niekad nelaukiu. Nežinau ką veiksiu po 10 min. – kaip galiu planuoti mėnesiu į priekį. Be to, ko gero bus per karšta ką nors veikti. Net gyventi.

Gražiausias koncertas vakar, keisčiausias filmas – šiandien. Neįprasčiausias pavasaris ever.

Dar viena sėkmingai išgyventa pasaulio pabaiga šiandien. Liko laukti dar vienos. Mano gyvenime jau kokios 5-os gal?

Ir šiaip gyvenimas be limitų ir tabu. Reikėtų išmokti taip gyventi ne tik savaitgaliai. Ne tik apsvaigus nuo pavasario ar ko nors taurėj. Reikėtų.

Bus matyt.

Ne gyvenimai, o mozaikos.

Laikas bėga, teka, skuba...
Buvo vasaris, o dabar pavasaris.
Sustoju minutę. Raudoni nagai - vėl ir vėl ir vėl. Naktys ne namuose, kažkieno glėbyje. Sapnai apie vieną, bet ne tą patį. Įvykiai ir nieko neveikimai. Filmai ir gyvenimo istorijos. Tragedijos, bet dažniau komedijos - nelygu, kaip pažiūrėsi. Pirkimai ir pardavimai. Betvarkės ir tvarkymai. Bandymai susirikiuoti. Įstrigus pirmadieniuose. Atsisakiusi minties nemėgti sekmadienių (nes tik tada žadintuvai verti nuodėmių). Grįždama prie silpnybių (ir sausainių su šokolado gabalėliais).

Ir tokie vakarai, kad nežinai, kur dėtis.

Party time.

Visa poatostoginė savaitė - tikras iššūkis po ilgo užsisėdėjimo namie: kas antra diena šventės, gimtadieniai, išleistuvės. Atrodo, niekam nesvarbu - antradienis, trečiadienis ar penktadienis. Šventėm, švenčiam, švęsim.

Man tarp kitko irgi nesvarbu.

Naujas semestras universitete šviečiasi darbingas, bet įdomus ir praktiškas. Gal pagaliau išmoksim kažko naudingo, tinkančio ne vien žodiniais terminais pasipuikuoti prieš kitus.

Ir gal man vaidenasi, bet tolumoje pradedu išvysti rūko nuotrupas ateities vaizdinių, kas GALBŪT man tikrai įdomu ir ką norėčiau veikti ateity. Nes aš vis dar tikiuosi anksčiau ar vėliau save atrasti. Geriau, aišku, anksčiau.

Ryt pirmadienis, o man vienodai, nes šį pusmetį atostogauju 4 dienas iš eilės. Kas savaitę.

Pagaliau turiu INFASHION.

Ir turiu dėl ko gailėtis. O galbūt pasistengti ir viską ištaisyti.

Ir ką gi. Šią savaitę dar pasenau. Eh.

Ending.

Matosi, kad artėja atostogų pabaiga. Taip, kaip kartais beprotiškai reikia atostogų, taip dabar pasireiškia poreikis grįžti į sostinę. Nes jau reikia. Nes jau nerviniai priepuoliai ir staigi nuotaikų kaita nereiškia trijų raidžių. Tai reiškia, kad per ilgai užstrigau rutinoj. Toj rutinoj, kur pagal laikrodį išmokstama kvėpuoti, kramtyti, judėti. O atrodo, lyg savaime.

Minčių dienorašty įsiamžino akimirka, kai stovėdama vonioj prie veidrodžio su dantų šepetuku suvokiau, kad tikrai tikrai yra taip, kaip seniai kartojau, bet niekad netikėjau, nesitikėjau. Reikia, noriu... myliu (jei tai taip vadinasi). Nušvitimai ir tiesa ateina netikėtai.

Kitą pusmetį pasižadu sau užimtą laiką. Kuo mažiau laisvalaikio, kuo daugiau kažką nuveikti. Sunku bus, oj sunku - jau dabar žinau. Bet kas yra lengva?

Nors dar nesibaigė, bet atostogas konstatuoju kaip tingias, neprasmingas, bet, anyway, mielas ir šiltas. :)

O Vilniuj vėl laukia šis tas baisaus.
Bet mes juk sakom, kad šį pusmetį pamėgsim iššūkius.

Vadinasi - pamėgsim. :)

Love is what you make it.

Savaitgalis atėjo ir praėjo savaitės vidury. Nes kai aš galiu leisti sau ryte vartytis lovoje daugiau nei 2 val. - tai sekmadienis. Sekmadienis su juo. Gražios saulėtos dienos už lango. Ar šiaip kas priedo gražaus prie visko, kas ir šiaip nuostabu. Aw.

Nors vis gi šioks toks palengvėjimas grįžus namo, vėl į tas pačias vėžes. Rutina ramina. Atostogų rutina man tarsi terapija. Nors dienos bėga daug kartų greičiau - nebuvime aš pailsiu. Juk Vilniuj visada privalai būti. Visada. O čia gali apsnigti, sušalti, užmigti ar visą naktį nemiegoti... Reguliariai. Tuomet tai būna teisinga.

Daug ką darau neteisingai. Ir norėčiau išmokti daryti kitaip. Jaustis taip, kaip kelis kartus per šią savaitę jau jaučiausi.
Teisingai.

Šiandien aš dar gedžiu vieno iš savo įkvėpėjų.