"Kino pavasario" filmas: In Real Life

 (Foto: © Kino Pavasaris)

Tai, kad 40 proc. paauglių dažniau su draugais bendrauja virtualiai nei gyvai, žinojau prieš eidama į britų režisierės Beeban Kidron dokumentinį filmą „Realiame gyvenime“ (angl. In Real Life). Buvau girdėjusi ir kažką panašaus į tai, kad 90 proc. visos egzistuojančios informacijos yra sukurta per pastaruosius keletą metų. Tad šie faktai taip nenustebino kaip kita filmo dalis – pokalbiai su Britanijos paaugliais. Faktas, kad tai yra dokumentinis filmas, turėtų suponuoti idėją, kad interviu ir pokalbiai su jais negalėjo būti surežisuoti. Tačiau po to, ką pamačiau ir išgirdau labai vyliausi, kad šįkart tai taisyklei buvo nusižengta. Nes gauta informacija mane, švelniai tariant, pašiurpino. Ir labai labai nuliūdino.

Dokumentiniame filme, kaip man pasirodė, buvo svarbiausia ne tai, kad „vaje, kiek daug laiko jaunimas praleidžia prie kompiuterių“ ir „jei ne į kompiuterį, tai į telefono ekraną nuolat įlindę visi sėdi“. Šį kartą pasirinktas kitas šios temos kampas – problema ne (vien tik) laiko kiekis, praleidžiamas internete, bet tai, kaip tai paveikia ir formuoja jaunimo, būtent tos kartos, kuri jau gimė ir užaugo interneto ir kompiuterių amžiuje, sąmonę, požiūrį į gyvenimą, moralines vertybes. Baisoka, kad bendraudami internete jaunuoliai asmens kitoje ekrano pusėje nesuvokia kaip realaus žmogaus. Baisu ir tada, kai talentingas jaunuolis išmetamas iš Oksfordo, nes vietoj mokymosi jis kasdien 5 val. žaidžia kompiuterinius žaidimus ir dar 3 val. naršo „Youtube“. Baisu, kad pripažindamas, jog sugaišta daug laiko prie kompiuterio, jis nesuvokia to kaip realios problemos, nes mano, kad ši priklausomybė toli gražu negali lygintis su priklausomybe nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų, nes spoksojimas į ekraną nekenkia sveikatai (???). Tačiau man užvis baisiausia buvo filme kalbintų jaunuolių susiformavęs pasaulio ir savęs suvokimas. Kai vaikinukai realybėje ieško į pornografijos žvaigždes panašių merginų ir ne romantiškiems santykiams, o seksualinių poreikių patenkinimui jas išnaudojant ir žeminant, kai mokyklos draugės pardavinėja savo kūnus siekdamos surinkti pinigų naujiems „Blackberry“ ar leidžiasi seksualiai išnaudojamos dėl to, kad tik gauja vaikinų gražintų joms atimtus telefonus – va, tie dokumentinio filmo „Realiame gyvenime“ faktai, kurie man atėmė žadą.

Filme kalbinti ir Silicio slėnyje įsikūrusių įmonių atstovai, kurių pateikta informacija manęs taip pat nenudžiugino. Kuriant kompiuterinius žaidimus ir internetines svetaines pasitelkiami profesionalūs psichologai, kurių darbas yra rasti ir pritaikyti elementus, kurie „hipnotizuotų“ vartotojus, verstų juos vėl ir vėl sugrįžti į svetainę, dar ir dar kartą žaisti žaidimą. Kai mokslo žinios pasitelkiamos tokiems verslo ir pramogų industrijos tikslams – aš asmeniškai jaučiuosi pasipiktinusi. Juk tai iš esmės yra tas „slaptas ginklas“, tas „25-as kadras“, kurio taip bijojo visuomenė įsigalėjus reklamai.

Filmą reikėtų pažiūrėti tiems, kurie prie kompiuterio kasdien praleidžia daugiau nei valandą ne darbo tikslais. Kitaip sakant – beveik visiems. Nes iš esmės šis filmas kažkuriuo aspektu yra apie mus visus ir kiekvieną atskirai. Kitaip sakant – apie „realų gyvenimą“.

"Kino pavasario" filmas: Kill Your Darlings

(Kadras iš filmo)

Mėgstu filmus apie universiteto bendruomenės gyvenimą. Ne, tai ne kokia nostalgija, nes pati dar maišausi aukštojo mokslo įstaigos koridoriuose. Bet kai filmas nukelia į XX a. vid. Kolumbijos universiteto bendrabučius, kurs rašomosios mašinėlės klavišais barškina dar pirmakursis Allenas Ginsbergas (akt. Danielis Radcliffe‘as), laisvalaikį leidžiantis su kitais, vėliau bytnikų judėjimo ikonomis tapsiančiais Amerikos literatūros atstovais Jacku Kerouacu (akt. Jackas Hustonas) ir Williamu S. Burroughsu (akt. Benas Fosteris), dedu pliusą – man šį filmą pažiūrėti būtina. Tad dėl šios priežasties Johno Krokido režisuota biografinė romantinė drama „Nužudyk tuos, kuriuos myli“ (angl. Kill your darlings) tapo vienu iš pirmųjų mano pažiūrėtu filmu „Kino pavasario 2014“ programoje.

Filmo centre atsiduria jaunasis Allenas Ginsbergas, mažai gyvenimo matęs ir savęs dar neatradęs jaunuolis, iki atvykimo į universitetą gyvenęs su poetu tėvu Louisu Ginsbergu ir prižiūrėjęs psichikos sutrikimų turinčią motiną Naomi Ginsberg. Universitete būsimojo rašytojo keliai netrukus susiduria su žaviu išsišokėliu Lucienu Carru (akt. Dane DeHaan), pasižyminčiu gebėjimu suburti ir įkvėpti revoliucinėms literatūrinėms idėjoms būsimuosius rašytojus. Žavusis Louisas netrunka atskleisti Alleno talento lygiai taip pat, kaip ir išvesti savo naujojo draugo iš doros kelio: pripratina prie alkoholio, rūkalų ir kitų svaiginimosi būdų, įtraukia dalyvauti naktinėje invazijoje į biblioteką, išreiškiant naujos literatūros srovę skelbiantį manifestą ir „išlaisvinant“ knygas iš „uždraustojo skyriaus“... Linksmybės tęsiasi tol, kol Allenas neatsiduria per daug arti Louiso ir jo tamsių paslapčių. Paskui jau seka išdavystė, mirtis ir pasirinkimas – eiti už ar prieš tiesą, stoti už ar prieš save.

Režisierius pasirenka įdomią taktiką vesti žiūrovus per filme pasakojamą tikrais faktais paremtą istoriją – pirmiausiai parodoma filmo pabaiga. Žiūrovas, dar nesupažindintas su filmo veikėjais, regi pusnuogį jaunuolį vandenyje ant rankų laikantį mirštantį vyra, vėliau kalėjimo kamerą ir dviejų vaikinų ginčą apie tai, kas yra tiesa, o kas – tik fikcija. Tokiu sprendimu režisierius žiūrovui užmena dar daugiau mįslių ir įveda intriguojančios painiavos. Filmo kulminacija tampa ne tik siužeto įvykiai, bet ir žiūrovo „atrišami mįslių mazgai“, vedantys prie pradžios ir pabaigos susisiejimo.

Asmeniškai tinkamu sprendimu pavadinčiau filmui parinktą garso takelį, kuriame tiesiai iš 40-ųjų, apipintų Catherine Russell balso vingrybėmis, rokeriai „TV On The Radio“ žiūrovus bloškia į šiandieną. Į pasaulį po 70 metų, kur gatvėmis vis dar vaikšto savęs ieškantys hipsteriškais akiniais nosis pabalnoję ir vintažiniais švarkais pasipuošę allenai ginsbergai; galbūt tik pseudo menininkai, galbūt ateinančių kartų korifėjai.
Filmas gvildena šeimos, jaunystės ir identiteto paieškos, kūrybos, draugystės, meilės, homoseksualumo, išdavystės problemas. Jis neabejotinai tiks ir patiks poezijos, XX a. vid. studentiškos bohemos, bytnikų judėjimo, Danielio Radcliffe‘o vaidybos gerbėjams. Drįsčiau teigti, jog abejingi neliks ir tie, kuriems patiko Peterio Weiro juosta „Mirusių poetų draugija“ (angl. Dead poets society). Arba tiems, kurie tiesiog mėgsta rašomosios mašinėlės skleidžiamus garsus. :)

Akreditacija

"Kino pavasario" akreditacija jau pas mane. :)))

Dabar 2 savaites laisvu laiku manęs ieškokit "Vingy", "Pasakoj" arba "Skalvijoj". :)

 

"Kino pavasario" belaukiant

(Šitaip atrodo mano kovo 20-balandžio 4 d. puslapiai darbo kalendoriuje)

Belaukiant „Kino pavasario“ ateina svarbiausias darbas – peržiūrėti programą, susidaryti sąrašą, supildyti seansus į dienotvarkę ir kažkaip suspėti nueiti į kuo daugiau filmų.

Šių metų išrinktieji, kuriuos (kažkokiu būdu) norėčiau pažiūrėti yra (daugmaž pagal abėcėlę):

1.      Antrininkas

2.      Ar pameni Doli Bel?

3.      Banglentininkai

4.      Dalaso klubas

5.      Ekskursantė

6.      Glorija

7.      Groja Liuvinas Deivisas

8.      Ida

9.      Ji

10.  Klasės priešas

11.  Lūšies valanda

12.  Mandarinai

13.  Mergina iš spintos

14.  Nematomas gyvenimas

15.  Nesamasis laikas

16.  Nimfomanė. Pirma dalis

17.  Nimfomanė. Antra dalis

18.  Norte. Istorijos pabaiga

19.  Nužudyk tuos, kuriuos myli

20.  Pažadas

21.  Po oda

22.  Prasta šukuosena

23.  Raudona šeima

24.  Realiame gyvenime

25.  Snieglentininko istorija

26.  Sniego traukinys

27.  Stebuklas

28.  Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo

29.  Tiems, kurie nepasakoja istorijų

30.  Tomas atvyko į kaimą

31.  Venera kailiuose

32.  Vilko vaikai

33.  Zero teorema

So... I‘ll do my best!

Ką būtinai pažiūrėti norite Jūs? Gal turite kokių rekomendacijų apie filmus, neįtrauktus į mano sąrašą...? :)

Džiuginantys elektroniniai laiškai

(Iš http://www.kinopavasaris.lt/logotipai)

Neslėpsiu, turiu kelis el. pašto adresus. Jie labai praverčia tiek kur nors registruojantis internete, tiek duodant kam nors realiame gyvenime. Pagal tai, koks tenka el. paštas, gavėjas iškart atsiduria tam tikroje kategorijoje, iš kurios, atitinkamai, tikiuosi rimtų, nerimtų laiškų arba spam'o. Bet dabar ne apie tai.

Dabar apie džiugius laiškus, kurie kartais aplanko mano pašto dėžutę. Šįkart vienas toks skelbė: 

Sveiki,
norime pranešti džiugią žinią - esate vienas/-a iš nedaugelio, kuriam suteikiama šių metų Vilniaus tarptautinio kino festivalio "Kino pavasaris" vardinė akreditacija.
Džiaugiamės kartu su jumis!
Susitiksime kino šventėje, kuri Vilniuje ir Kaune vyks kovo 20 - balandžio 3 d.!

"Kino pavasario" komanda

 Žinau ką veiksiu kovo 20 - balandžio 3 d. laisvu nuo studijų metu. :)

Apie pirmus kartus

 (Foto iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro internetinės svetainės)

Šeštadienio vakarą pirmą kartą apsilankiau operoje. Kur tik nenuveda studijos. Mane tą vakarą nuvedė į Operos ir baleto teatrą, į Onutės Narbutaitės „Kornetą“, į pačią premjerą. Opera, pati, kaip žanras, pasirodė tikrai nebaisi. O juk tiek teko girdėti (labiausiai iš tokių pačių kaip aš – iki tol nebuvusių operoje), kaip ten baisiai spiegia, kaip neįmanoma klausytis arba kaip ten nuobodu, nes negali suprasti ką dainuoja. Stipriai tikintiems šiuo mitu – vaikiškai parodau liežuvį. Tačiau didžiausiems skeptikams „Korneto“ nesiūlau – tai opera be tvirto siužeto ir personažų (nors suprasti, kas dainuojama – tikrai galima! O nesuprantantiems yra titrai. ;)). Bet mėgstantys R. M. Rilkę nenusivils. Taip pat kaip ir nenusivils tobulos scenografijos (už tai tektų stipriai pagirti Medilę Šiaulytytę), aikčioti priverčiančių kostiumų (eilinį kartą žemai galvą tenka nulenkti Juozui Statkevičiui) ir šokio mėgėjai. Na, dėl šokio nesu tikra, gal čia mano asmeninės simpatijos scenoje išvydus Kiprą Chlebinską, taip stipriai primenantį Matthew Bourne‘o juodąją gulbę. Pamačiusi jį šokant, iš karto nusprendžiau, kad greitu metu aplankysiu baletą. Simpatija juodajam gulbinui konkuravo tik su raudona aksomine suknele (kas pabuvosit „Kornete“, suprasit, apie ką aš ;) ).

Anksčiau pasakiau, kuo „Kornetas“ netinka kaip pirma matyta opera. Laikas pasakyti – kuo gi tinka. O gi tuo pačiu siužeto nebuvimu. Būtent dėl neįsipareigojimo nenukrypti nuo temos scenoje sėkmingai įsikūrė įvairiausi laikmečiai ir personažai (ir net metų laikai!). Šis įvairumas sukūrė kelių operų įspūdį, padėjo įsivaizduoti, kaip scenoje atrodo skirtingų laikų operų solistai. J

Pabaigsiu pasakydama tokį pat verdiktą, kokį tariau kartu „Kornetą“ stabėjusioms grupiokėms ir apie operą įspūdžių klaususioms kambariokėms: „Nieko nesupratau, bet buvo žiauriai gražu ir labai labai patiko.“ J Viena žinau – jei eisit į kokią operą, tikėtina, kad sutiksit ir mane. ;)