"Kino pavasario" filmas: In Real Life

 (Foto: © Kino Pavasaris)

Tai, kad 40 proc. paauglių dažniau su draugais bendrauja virtualiai nei gyvai, žinojau prieš eidama į britų režisierės Beeban Kidron dokumentinį filmą „Realiame gyvenime“ (angl. In Real Life). Buvau girdėjusi ir kažką panašaus į tai, kad 90 proc. visos egzistuojančios informacijos yra sukurta per pastaruosius keletą metų. Tad šie faktai taip nenustebino kaip kita filmo dalis – pokalbiai su Britanijos paaugliais. Faktas, kad tai yra dokumentinis filmas, turėtų suponuoti idėją, kad interviu ir pokalbiai su jais negalėjo būti surežisuoti. Tačiau po to, ką pamačiau ir išgirdau labai vyliausi, kad šįkart tai taisyklei buvo nusižengta. Nes gauta informacija mane, švelniai tariant, pašiurpino. Ir labai labai nuliūdino.

Dokumentiniame filme, kaip man pasirodė, buvo svarbiausia ne tai, kad „vaje, kiek daug laiko jaunimas praleidžia prie kompiuterių“ ir „jei ne į kompiuterį, tai į telefono ekraną nuolat įlindę visi sėdi“. Šį kartą pasirinktas kitas šios temos kampas – problema ne (vien tik) laiko kiekis, praleidžiamas internete, bet tai, kaip tai paveikia ir formuoja jaunimo, būtent tos kartos, kuri jau gimė ir užaugo interneto ir kompiuterių amžiuje, sąmonę, požiūrį į gyvenimą, moralines vertybes. Baisoka, kad bendraudami internete jaunuoliai asmens kitoje ekrano pusėje nesuvokia kaip realaus žmogaus. Baisu ir tada, kai talentingas jaunuolis išmetamas iš Oksfordo, nes vietoj mokymosi jis kasdien 5 val. žaidžia kompiuterinius žaidimus ir dar 3 val. naršo „Youtube“. Baisu, kad pripažindamas, jog sugaišta daug laiko prie kompiuterio, jis nesuvokia to kaip realios problemos, nes mano, kad ši priklausomybė toli gražu negali lygintis su priklausomybe nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų, nes spoksojimas į ekraną nekenkia sveikatai (???). Tačiau man užvis baisiausia buvo filme kalbintų jaunuolių susiformavęs pasaulio ir savęs suvokimas. Kai vaikinukai realybėje ieško į pornografijos žvaigždes panašių merginų ir ne romantiškiems santykiams, o seksualinių poreikių patenkinimui jas išnaudojant ir žeminant, kai mokyklos draugės pardavinėja savo kūnus siekdamos surinkti pinigų naujiems „Blackberry“ ar leidžiasi seksualiai išnaudojamos dėl to, kad tik gauja vaikinų gražintų joms atimtus telefonus – va, tie dokumentinio filmo „Realiame gyvenime“ faktai, kurie man atėmė žadą.

Filme kalbinti ir Silicio slėnyje įsikūrusių įmonių atstovai, kurių pateikta informacija manęs taip pat nenudžiugino. Kuriant kompiuterinius žaidimus ir internetines svetaines pasitelkiami profesionalūs psichologai, kurių darbas yra rasti ir pritaikyti elementus, kurie „hipnotizuotų“ vartotojus, verstų juos vėl ir vėl sugrįžti į svetainę, dar ir dar kartą žaisti žaidimą. Kai mokslo žinios pasitelkiamos tokiems verslo ir pramogų industrijos tikslams – aš asmeniškai jaučiuosi pasipiktinusi. Juk tai iš esmės yra tas „slaptas ginklas“, tas „25-as kadras“, kurio taip bijojo visuomenė įsigalėjus reklamai.

Filmą reikėtų pažiūrėti tiems, kurie prie kompiuterio kasdien praleidžia daugiau nei valandą ne darbo tikslais. Kitaip sakant – beveik visiems. Nes iš esmės šis filmas kažkuriuo aspektu yra apie mus visus ir kiekvieną atskirai. Kitaip sakant – apie „realų gyvenimą“.