Apie kompiuterį ir kitas nelaimes.

(By maskqueraide)

Pirmiausia tai esu truputį nelaiminga. Taip nelaiminga, kaip tik gali būti žmogus, iš kurio neribotam laikui atimtas kompiuteris. Tol, kol bus nustatyta jo ligos priežastis. Įtariu, mano kompiuteris turi kažkokių "psichologinių" problemų, mat sveikatą jam sugadina kiekvienais metais atėjusi vasara. Vargšelis. :(

Tarkim žvelgdama į tai iš šviesiosios pusės, pabandžiau susirast alternatyvą laiko stūmimui (turėjau vilčių net nuveikti kažką tikrai prasmingo!) : bandžiau bendraut su piktžolėm bulvių lauke, stengiausi išjudinti senus dokumentus buvusios mokyklos archyve, gąsdinau katiną, piešiau savižudžius, skaičiau apie numirėlius... Ką gi, laiką prastūmiau neblogai, bet galiausiai prisipažinau sau, kad niekas negali pakeisti švelnaus klavišų šnaresio ir mielo kompiuteriško burzgiančio murkimo. Tad sėdau prie senuko, visai ne nešiojamo kompiuterio. Eh, palengvėjo...

Ir taip yra tik todėl, kad aš beviltiškai netiriu ką veikti šitam užkampį, kurį dar galiu vadinti "gimtine". Nieko, 2-adienį grįžtam į sostinę ir vėl laukia savaitė smagaus gyvenimo. Smagaus ir be kompiuterio. :)

In Design.

Mokymasis sesijai baigtas, liko tik užbaigti pačią sesiją ir jau ryt 12.00-12.30 ramiai gurkšnot alutį su A ir R... kur nors. Koks skirtumas kur, kai vasara, atostogos ir kitoks gėris!

Sesija nenuėjo veltui. Perskaičiau ilgai temptą ir tąsytą daugiau nei 600 puslapių knygą, bei gi pradėjau kitą. Čia savo malonumui, aišku.

Šiandien susipakavau savo dalį vilnietiško gyvenimo į 13 pirkinių maišų, lagamino ir kitų talpyklų. Liko tik smagiai pasijuokti iš brangiojo, kai tas pamatys, kiek turto turės pirma tempti iš 5-o aukšto, paskui sugrūsti automobiliukan. Kai šitiek visko prisidedi, kažkaip nebegražu garsiai sakyti, kad "neturi kuo apsirengti".

Ryt prasideda atostogos, laukia puiki romantiška vakarienė, kelionė namo, du mėnesius nematyta ir pasiilgta šeima, kačiai ir šviežios braškės. Kartais viskas taip nuostabu, ane? :)

Visur svarbiausia kokybė

Man šiandien gana nesisekė. Tik antrame kioskelyje pasipildžiau troleibuso bilietą. Tik 5-oje vietoje radau skilamušį. Tik iš trečio karto gavau gerus atspausdintus kursinio lentelės lapus (bet su jais dar ne viskas baigta - laiko sufeilinti yra dar!).
Bet man šiandien sekėsi atsiskaityt grafinį dizainą, išvirt brangiajam pietus ir gal net kažko išmokti rytojaus egzaminui.
Vakaras užsibaigia nauja 90210 serija. Vasara prasideda naujomis mintimis ir daina.
Man nepatinka, kai iš karščio kambary tirpsta šokoladas.
Misijos "Normalaus žmogaus vasara" antras turas startuoja ryt. We will see. ;)

Alyvos nužydėjo. :(

Pasakos yra keistokas žanras

Štai ji ir čia. Sesija.
Sudie saule už lango, sveikas sąžinės graužime dėl mano tingulio mokytis.
Jau spintos laukia išvalymo, o kambariai sutvarkymo, skalbiniai išskalbimo, nagų lakai - išrikiavimo pagal atspalvius...
Taip, aš vėl nevalingai stengsiuos išvengti sėdėjimo prie konspektų.
O paskui - kitos problemos. Vėl butas... ir vasara. Sakiau, kad jos nemėgstu? Prisiragavau (gal tiksliau - manęs prisiragavo) uodų įkandimų - man jau gana.
Mokslo metai man - atostogos. Kitų nereikia.

* * *

Nuosavos pasakos su žaibais ir griaustiniais. Atsijungimai, išsijungimai, darbasdarbas, bemiegis miegas, kava su pienu. Damn.

The night on Mars.

Pavasaris neabejotinai kvepia alyvomis. Ir ne kitaip. Nepradedančiais lyti lietumis ir už nugaros kvėpuojančia vasara. Šiais metais jos kaip niekad nelaukiu. Nežinau ką veiksiu po 10 min. – kaip galiu planuoti mėnesiu į priekį. Be to, ko gero bus per karšta ką nors veikti. Net gyventi.

Gražiausias koncertas vakar, keisčiausias filmas – šiandien. Neįprasčiausias pavasaris ever.

Dar viena sėkmingai išgyventa pasaulio pabaiga šiandien. Liko laukti dar vienos. Mano gyvenime jau kokios 5-os gal?

Ir šiaip gyvenimas be limitų ir tabu. Reikėtų išmokti taip gyventi ne tik savaitgaliai. Ne tik apsvaigus nuo pavasario ar ko nors taurėj. Reikėtų.

Bus matyt.

Ne gyvenimai, o mozaikos.

Laikas bėga, teka, skuba...
Buvo vasaris, o dabar pavasaris.
Sustoju minutę. Raudoni nagai - vėl ir vėl ir vėl. Naktys ne namuose, kažkieno glėbyje. Sapnai apie vieną, bet ne tą patį. Įvykiai ir nieko neveikimai. Filmai ir gyvenimo istorijos. Tragedijos, bet dažniau komedijos - nelygu, kaip pažiūrėsi. Pirkimai ir pardavimai. Betvarkės ir tvarkymai. Bandymai susirikiuoti. Įstrigus pirmadieniuose. Atsisakiusi minties nemėgti sekmadienių (nes tik tada žadintuvai verti nuodėmių). Grįždama prie silpnybių (ir sausainių su šokolado gabalėliais).

Ir tokie vakarai, kad nežinai, kur dėtis.

Party time.

Visa poatostoginė savaitė - tikras iššūkis po ilgo užsisėdėjimo namie: kas antra diena šventės, gimtadieniai, išleistuvės. Atrodo, niekam nesvarbu - antradienis, trečiadienis ar penktadienis. Šventėm, švenčiam, švęsim.

Man tarp kitko irgi nesvarbu.

Naujas semestras universitete šviečiasi darbingas, bet įdomus ir praktiškas. Gal pagaliau išmoksim kažko naudingo, tinkančio ne vien žodiniais terminais pasipuikuoti prieš kitus.

Ir gal man vaidenasi, bet tolumoje pradedu išvysti rūko nuotrupas ateities vaizdinių, kas GALBŪT man tikrai įdomu ir ką norėčiau veikti ateity. Nes aš vis dar tikiuosi anksčiau ar vėliau save atrasti. Geriau, aišku, anksčiau.

Ryt pirmadienis, o man vienodai, nes šį pusmetį atostogauju 4 dienas iš eilės. Kas savaitę.

Pagaliau turiu INFASHION.

Ir turiu dėl ko gailėtis. O galbūt pasistengti ir viską ištaisyti.

Ir ką gi. Šią savaitę dar pasenau. Eh.