Pastarosiom dienom (gal teisingiau būtų sakyti - mėnasiais) nuotaika tokia pat "pastovi" kaip ir oras. Penkias minutes pliaupia, paskui šviečia saulė. Pas mane viduj, tiesa, daugiausiai žaibuoja ir šiaip vyksta visokios stichines nelaimės. Miego trukumu pasiskųsti negaliu - 10-11 val. miego ir taip per daug. Valgau gal ir nedaug, bet sveikai (vaisių, uogų ir daržovių sezonas - geriausias metuose). Ir šiaip iš šalies žiūrint, viskas lyg ir savo vietoj. Gal net kai kas geriau, nei visada. Bet... Kodėl tada noris visiems gerkles perkąst?
Seniai pastebėjau, kad turiu (turbūt įgimtą) vasaros paskutinio trečdalio depresiją. Baigiantis liepai reguliariai kasmet aplanko įvairiausios mintys, apmąstymai, ilgi naktiniai užsisėdėjimai su tušinuku ir popierium (kartais su pieštuku ir bloknotu), visiška apatija aplinkai ir "nieko nenorėjimas". Panašu į gyvuosius numirėlius.
Kas dar blogiausia šiame reikale, kad ir nenoriu elgtis kitaip. Noriu, kad MAN būtų gerai ir man tai patinka. Žinau, kad esu savanaude su egocentrikės požymiais, bet dabar man vienodai. Net nustojau jaustis dėl to kalta.
Et, turbūt įgryso tie metai, kai prieš kitus stengiausi atrodyt "perfect" ir elgtis taip, kaip iš manęs norima ir tikimasi. Lai vidiniai uraganai gražiai ir elegantiškai, kaip per didelio pelno holivudinius katastrofinius filmus, sudaužo visas kaukes. Noriu būt bloga, nelaiminga, išprotėjus, įsimylėjus, melancholiška ir dar daug būdvardžių. Noriu ir... so what?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą