Žinau, kad gyvūnijos pasaulyje esama reiškinių, pavadintų "žiemos miegu", tačiau su "vasaros miegu", niekur neaprašytu ir neapibūdintu, visai netikėtai susidūriau pati. Įmanoma pramiegoti vasarą? O kaip kitaip pavadinti atminty dingusį laikotarpį tarp mokslo metų pabaigos seilėjimosi apie "būsimas atostogų "linksmybes" " ir liepos pabaigos suvokimą, kad vasara eina velniop, t.y. į pabaigą?
Dar keistesnis jausmas apima, kai po vakarinio pasivaikščiojimo su J ir B po gimtąjį miestelį, imi jaustis lyg begalę laiko praleidęs toli ir tik dabar grįžęs stebėti per laiką įvykusių pokyčių. Pasekmės, to kad didžiausias nuotolis pastarosiomis dienomis - tolimiausia vyšnia sodo kampe. Strange.. anyway.
Taigi, atmetant NSO pagrobimo galimybę ir tikint, kad tikra vasaros dingimo priežastis "slypi kažkur anapus", visgi galim vangiai pasidžiaugti, kad "vargai" prieš didžiuosius "vargus" eina į pabaigą. Verksmais balkone nulaistytas paskutinis skambutis, keistai be streso praėjęs ir lengvai paežerėj "aplaistytas" egzaminų maratonas, kiek nervingesnis rezultatų laukimas ir svyravimai dėl "būsimos ateities", sėkmingai pasibaigę VU komfak'e - didžiausi šios vasaros įvykiai. Niūroka visgi... :/
Bet... Time to move on... :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą