Ilgos ir sunkios dienos, peršančios išvadą, kad tėviškė man tikrai ne tokia miela, močiutės daržai per dideli, piktžolės per skaudžiai kanda ir kad tikrai noriu į Vilnių. Kad ir kokį ten karštį ar potvynius reikėtų kęsti - gyvenimo pilnatvė ir dvasios ramybė ten. That's rihgt.
Nors.
Jei tikėsim kai kuriais faktais, didieji vasaros darbai pasibaigė ir galėsiu ištiesti pavargusias ir žiogų apkramtytas kojas kokiam pievos skruzdėlyne ir pasilepinti saulėje su knyga. Nors pagal kiaulystės dėsnį - su tikrais laisvadieniais ateina lietus. (LHMT būtent tą ir prognozuoja. :/)
Jeigu grįšim prie naivaus optimizmo - yra ir gerų dalykų. Ryt sutiksiu savo V, po kelių dienų nustos naktim gretimam kieme gręžt gręžinius ir galėsiu ramiai miegoti, greit nuo medžių nukraičios vyšnios ir man nereiks nervintis, kad jos vis tiek nevalgomos dėl jose šiemet apsigyvenusių kirmėliukų...eh. Gyvenimas tiesiog nuostabus. Argi ne? :)
Aišku nuostabus, jei tik pats moki tokį susikurti:)
AtsakytiPanaikintiTeisingai. :) Viskas priklauso nuo mūsų pačių. :)
AtsakytiPanaikinti