Mano dienos būna įdomios, ypatingos. Arba jų iš viso nebūna. Arba manęs tiesiog jose nėra.
Kartais vėl norėčiau gyventi nebuvime.
Ši vasara išties kitokia. Jūra du kart per savaite, palapinė tarsi antra lova (prie ežero, miške, kopose - visur), nuostabūs saulėlydžiai, kuriuos taip mėgsta saulėlydžių kolekcionierė (pripažinkim - silpnybių turim visi), ilgi pasivaikščiojimai, Prancūziškas šampanas ir smėlis mano plaukuose. Tavo rankos. Daug rankų. Ir aš, pasimetusi toliuose, vėjyje, begalybėje. (Ar bent pagalvojai, jog tada būčiau mielai nušokusi nuo molo?) Bet tu mane laikei. Laikai.
O aš nežinau ar tikrai man reikėjo, kad manęs nepaleistum.
Naktimis sapnuoju, kad piešiu. Sapnuoju senus draugus, mokyklą.
Kad šoku.
...kartais ir nuo pasaulio krašto.
[She never answers. She never will...]
Toks melancholiškai ilgesingas įrašas su džiaugsmo prieskoniais. Vajej, kaip gražu ! Labai labai .
AtsakytiPanaikintiKartais pasiilgstu tos melancholijos, kurioj seniau gyvendavau visą vasarą. Dabar tik trupiniai. :) Norėjau "normalios" vasaros ir gavau. :)
AtsakytiPanaikintiO šiaip - ačiū už gerus žodžius. :)
http://nuo-dabar.blogspot.com/2010/08/o-zinot-buna-tokiu-zmoniu-su-kuriais.html
AtsakytiPanaikintiaš tikiuos, tamsta nesupyks už tą citatą :) tiesiog labai reikėjo tam, kad apibūdinčiau, kaip jaučiuosi.
Oj ne. :) Niekad nepykstu, kai žmonės cituoja. Tik kai vagia. :) Man iš tikro net labai džiugu, kad kažkam norisi mane cituoti. ;)
AtsakytiPanaikinti