Shit still happens.
Turiu omeny blogger'į. Kai nesiduoda jis man vakarais skaitomas, nors pasiusk. (Šiandien išimtis - kažkas naujo!)
Va, sėdžiu namų namie prie ekrano su puodeliu želės su braškėm, už lango stūgauja vėjas, man šąla kojos ir tai dar vadinasi "penktadienio vakaras". Ką padarysi.
Juk visi vakarai negali būti tobuli.
Nebeaplanko manęs didžios idėjos, įkvėpimai, užgaidos apie "didžius darbus". Aptingau net mąstyti, nors tu ką. Radau naują pomėgį - o gal tiesiog visiškai užsūpavo glėbys, kuriame galiu jaukiai susirangyti po tigriniu pledu. Murrr.
Meilė ar seilė. Bet būna. Tada imi dovanoti širdies gabalėlius ir bandai elgtis banaliai, kaip įprasta esant tokios kondicijos.
Laimei vis dar atsiranda tas paranoiškas jausmas iš praeities, apie buvimą ne laiku, ne vietoj, ne su tuo/tais, ne ten/ne tada/ ne kaip reikia.
Man reikia žieminių batų ir kažką pakeisti savo tobulame pasaulėlyje. Nejuokauju. Rimtai.
Žieminiai batai - viena iš žiauriausių nuolatinių problemų.. :)
AtsakytiPanaikintiEh, kaip aš suprantu tavo kondiciją :) Čia gal toji vadinama rudeninė depresija? Atrodo, lyg stovėtum vietoj - praeitis slegia, ateitis gasdina, o dabartis atrodo niekada nesibaigs. Čia kaip užburtas ratas, tereikia išeit iš jo, padaryti tai, ka pvz bijai daryt arba tingi, arba abejoji. Man tai padeda. Tada ir pasižiūri į viską kitu kampu :)
AtsakytiPanaikintiGreta: Tiesa, bet šiandien aš netikėtai išsprendžiau savo problemą ir nauji žieminiai batukai jau pas mane. (party)
AtsakytiPanaikintiLena: Sunkiausia yra prisiversti tą kažką padaryti, ypač iš serijos "bijau". :/ O kartais atrodo, jog būtent čia peržengus per save daug kas pasikeistų.