Kaip visad žinojau, man tobulai seksi nieko neveikimas. Ta prasme, kai turiu kažką padaryti, tam visada randu tam laiko. O kai nieko privalomo nėra, nieko ir nedarau. Taip veltui leidžiu laiką, kad labiau ir neįmanoma.
Na, aš padėjau mamai papuošti eglutę.
Ir taip, aš po mėnesio iš sostinės parsiradau namo.
Ir dabar jaukus, ŠILTAS vakaras savo lovoj, savo kambary su žybsinčiu langu, su želės puodeliu ir Bruce Springsteen'u. Su kažkuo, kas gyvena tik čia. Kas visad laukia.
Aš nusipirkau Advento kalendorių ir užbaigiau didįjį atsiskaitymų maratoną. Iki švenčiu liko vos vienas egzaminas ir vienas darbas. Tiksliau - daug darbų, jei įskaičiuosim dovanų pirkimą, varantį vaizduotę ir piniginę į gilią psichologinę ir materialinę krizę.
Bet šventės yra gerai, kad ir kaip bebūtu. Aš valgau žėlę ir pamažu jaučiu, kaip užsinoriu grietinėlės. Matyt taip dabar bus kasmet.
Kai kurie dalykai nesikeičia.
Na ir gerai. :)
ech, kaip laukiu kol aš galėsiu iš sostinės parsirasti namo... :)
AtsakytiPanaikinti(ta nuotrauka... atima kvapą. kokio lengvumo reikia būti, kad žybsinčios girliandos tave išlaikytų? :) )
Parsirasti namo svaitgaliui, tai dar ne parsirasti namo šventėms... :/ Eh, iki to dar savaitė ir egzaminas. :/
AtsakytiPanaikintiNuotraukoje užuodžiu PS. :D