2011 m. spalio 13 d., ketvirtadienis

It HURTS so good.



Nežinau, kaip įvardinti tą jausmą PAGALIAU juos išvydus scenoje gyvai. Pagaliau - ne tik dėl to, kad beprotiškai už****o laukti mandagiai vėluojančių "Lemon Joy", kurių klausytis man buvo realiai tokia pat kančia, kaip ir šiaip stoviniuoti dairantis po areną. Dar tas nervus, o ne instrumentų stygas tampantis, derinimas. Ir pagaliau... Geriausiai viską apibūdina V žodžiai: "Kiekvienas jo (Theo) judesys kelia masinį orgazmą." Tikrai - kiekvienas dainininko judesys, mostas, žodis, žvilgsnis, žingsnis iš vietos kėlė visuotinį žiūrovų (ar tiksliau - žiūrovių, kurių ten tikrai buvo dauguma) pasitenkinimą. Plojimai, šūksniai, spiegimai. Ne be reikalo. Balsas skambėjo, sakyčiau, net geriau nei įrašas. Kas buvo tikrai verta dėmesio.

Pati apturėjau katarsį, visiškai estetinę pilnatvę gėrėdamasi skrupulingai surežisuotu koncertu, dvaro kiemą (mums asmeniškai) primenančiomis dekoracijomis, kokybiška muzika, stipriu spalvingu balsu ir nepaprastai žaviais, it ką tik iš nespalvoto klasikinio Holivudo filmo nužengusiais vyrais. Ypač Theo, kurio vien išvaizdos pedantiškai skrupulingas klasikinis paprastumas verčia nepaliaujamai juo gėrėtis. Mmmm. Sakyčiau tikras vyro idealas, pavargus nuo moteriškėjančių aukštosios mados vyriškių ar "messy" gatvės stileivų.

Gerai, baigiu varvinti seilę, prisimindama vakarykštį, dabar jau sapną primenantį grupės "Hurts" koncertą ir sklebiu moralą. O jis toks - nenuėjus į koncertą lieka tik pavydžiai graužtis nagus. :)

1 komentaras: