(Foto mano)
Jei reikėtų vienu
žodžiu apibūdinti Richardo Ayoade‘o kinematografinę juostą „Antrininkas“ (angl.
The Double), tas žodis būtų kafkiška.
Nors filmas pastatytas pagal F. Dostojevskio novelę, ši drama su humoro ir
trilerio prieskoniais neabejotinai
primena austrų rašytojo F. Kafkos kūrinį. Tik čia pagrindinis veikėjas staiga
netampa vabalu ar įtariamuoju neaiškiame teismo procese. Filmo herojus – ramus,
drovus ir uždaras įmonės tarnautojas Saimonas Džeimsas (akt. Jesse Eisenbergas)
– vieną dieną tiesiog nustoja egzistuoti. Jo niekas nepažįsta darbe, į kurį jis
kasdien vaikšto septynerius metus, negana to, jis išnyksta ir iš įmonės duomenų
bazės, o dėl šios priežasties negali gauti darbuotojo kortelės (o kol neturi
kortelės – negali būti įrašytas į duomenų bazę. Kaip kafkiška!). Ir tai dar ne pagrindinė problema, mat ir taip keblų reikalą gadina nežinia iš kur atsiradęs drąsus
šaunuolis identiškas Saimono dvynys – Džeimsas Saimonas. Iš pradžių Džeimsas atrodo
visai geras vyrukas, mat siūlo pagelbėti Saimonui sužavėti įsižiūrėtą merginą Haną
(akt. Mia Wasikowska). Tačiau viskas ima darytis vis kebliau ir galų gale kyla
klausimas: kam iš tiesų Džeimsas padeda – Saimonui ar sau?
Filmas nukelia žiūrovą
į distopinį pilką ir niūrų pasaulį, kur mažuose, į narvelius panašiuose,
kambarėliuose, neaiškioje firmoje keistais kompiuteriais darbus atlieka tokie
pat pilki ir niūrūs darbuotojai, vakare grįžtantys į dar skurdesnius ir
tamsesnius kambarėlius. Filmo realybėje nėra itin keistų ar nematytų daiktų, na,
nebent išskyrus neįprastus kompiuterius ir ryškiai mėlynos spalvos gaiviuosius
gėrimus. Žmonės, rodos, irgi elgiasi gana normaliai – kasryt metro važiuoja į
darbą, vakare lankosi kavinėse. Tačiau žiūrint „Antrininką“ vis neapleidžia
nuojauta, kad kažkas čia ne taip.
Tokį įspūdį dar labiau sustiprina filmo garso takeliui parinkta japoniška ir
korėjietiška muzika (muzika Andrew Hewitto), daugelio žiūrovų ausiai skambanti
pakankamai neįprastai.
„Antrininke“ galima
aptikti gan ryškią aliuziją į Alfredo Hitchcocko filmą „Langas į kiemą“ (angl.
Rear Window), mat be geležinės lovos, kėdės, stalelio ir televizoriaus, Saimono
Džeimso kambaryje taip pat stovi ir žiūronai. Jų pagalba vaikinukas stebi
priešais jo butą gyvenančią Haną. Jų dėka vieną vakarą jis tampa ir keistos savižudybės (?) liudininku.
Filmas turėtų tikti ir
patikti F. Kafkos novelių, distopinių pasaulių, Jesse Eisenbergo vaidybos (čia
jis talentingai įkūnija du visiškai skirtingus personažus), galvą pasukti
verčiančių, truputį niūresnių ar net šiek tiek šizofreniškų filmų gerbėjams.
Nejauku po filmo
peržiūros grįžti namo apytamse gatve. Galbūt baisoka prasilenkti su šiek tiek
geresne savęs versija?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą