Savaitgalis.
Tokia visiškai saugi priebėga, kai darbus, reikalus, rūpesčius gali palikti
pirmadieniui (todėl jis ir būna toks sunkus). Penktadienio popietė skirta
kultūrai, o vakaras – paskandinti aluj. Arba ne, jei pastaruoju metu apgirsti
nuo žmonių kalbų ir juoko, o nuo alaus tik viskas skaidrėja ir darosi nesmagiai
tikra. O paskui paryčiais kramsnojamos hesburgerio bulvytės ir nejaukūs pamojavimai
pažįstamiems galvojant, kodėl vieni miršta iš juoko, o kiti springsta ašaromis.
Šeštadieniai būna skirti neišlipti iš lovos (nebent privalomam vizitui
parduotuvėje).
O sekmadieniai? Jie skirti užkariauti naujoms žemėms, sąjungoms,
kovoms ir pralaimėjimams. Labiau pralaimėjimams. Ir nenorui eiti miegoti,
kadneateitųpirmadienis. Bet jis ateina.
O
tada vėl bevertis žadintuvo skambesys, virti kiaušiniai ir laukiniai angelai.
Darbaidarbaidarbai. PRAMOGOS. Bet tos geek‘ų – įsikniaubus į knygą ar tvarkant
būtinų pamatyti filmų sąrašą. Kai nebesinori žodžių – klasikinė muzika.
O antradieniai? Geriau jau jų išvis nebūtų.
Man reikia optimizmo piliulių.
Nes rožiniams akiniams dar ne laikas – dar nėra saulės.
Nes rožiniams akiniams dar ne laikas – dar nėra saulės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą