Anksčiau
šokti tamsoje buvo paprasčiau. Tamsa negąsdino. Baisu buvo tai, kas gali
slypėti durims į šviesos šaltinį prasivėrus. Dienos bijau ir dabar. Bet kada
pradėjau bijoti nakties?
Paprasta
bijoti ginklų, negerų žmonių, didelių piktų šunų. Nuo jų visada galima
pasislėpti. Baisiausia yra bijoti laiko.
Nepamenu,
kada pažiūrėjusi į laikrodį ištarčiau „dar tik...“. Visada sakau „oh, jau...“.
Man vienai laikas asocijuojasi su „skubu“, „mažai“, „nespėsiu“, „nedaug liko“, „greitai“?
O pavasarį suksim laikrodžius ir iš manęs pavogs dar vieną valandą.
Norėjau
pasivaikščioti po pirmu sniegu uždengtą mišką. Oh, jau pavasaris...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą