Niekad nerašomi laiškai.

(Laiškas be adresato. Ir be adresanto...)


Tuščias lapas. Trys taškučiai. Brangusis, varai mane iš proto.

Aš išvirkščiai užsisegu sijoną ir išeinu pusiau išsileidusi plaukus. Dėl tavęs dažnai nemiegu. Nors nemiga skųsdavausi ir iki šiol. Manau, dabar radau jai tinkamą priežastį. Žinai, kokios tuščios kartais būna naktys? Kai dangų dengia pelenai. Sudegusių laiškų. Ir tik dėl to, kad pašto karveliais meilės laiškų niekas nebesiunčia. O meilės laiškus dar kas rašo?

Brangusis, žinai, kad nebevalgau pusryčių, nes, sako, mylint dingsta apetitas.

Mielasis, žinai, kad kartais viskas būna ne taip, kaip atrodo paveikslėliuose. Mielasis...
Tos tuščios naktys skaičiuojant tavo įkvėpimus ir atodūsius. Nežinau, man atrodo jos neįkainojamos.
Kartais nesuprantu tavęs, o dar labiau savęs. Beprotiškai noriu tave įsimylėti, bet nežinau, kaip...

Kartais viskas taip susijaukia: stalas, ant kurio negaliu rasti savo raudono lūpdažio, spinta, kur guli mūsų pirmo susitikimo suknelė, mano krepšys, su amžinai išsibarsčiusia kramtomąja guma ir mintys, kur kiekvienoj kertelėj randu tave.

Brangusis, žinai, aš vakar net užsinorėjau pažiūrėti romantinį filmą. Žinau, mes jau rašom savo scenarijų, bet... Režisieriai negali atsilikti nuo naujovių ar atsiriboti nuo pop kultūros: taip, mūsų filme bus cigarečių, sportinių automobilių, pusnuogių merginų ir sekso.

Brangusis, aš nebegeriu kavos. Kavos skonis manęs nebetenkina.
Mielasis, mes juk turim tiek planų. Man atrodo, mes kartu galėtume užvaldyti pasaulį. Aš apsirengčiau raudonai, tu – mėlynai. Būtume puikūs kontrastai.

Mylimasis, pastebėjai, kokie mes skirtingi? Mes turim tiek mažai bendro. Gal todėl nuolat užsitęsiančiais pokalbiais bandom vienas kitą įtraukti į savus pasaulius. Aš eičiau pas tave. Bet tada tik apsikeistume vietomis. Tokie jau pusiausvyros dėsniai, mielasis.

Brangusis, aš einu parūkyti į balkoną, palieku tave stebėti mirkčiojantį puslapio žymeklį. Nepasiilk manęs mielasis. Tai tik cigaretė. Tik dūmai.

***

Brangusis, aš pasidariau juodosios arbatos. Nori? Žinau, kad mėgsti raudoną. Mes gi kontrastai.

Mielasis, žinai, kad man patinka būti su kitais, tik dėl to, kad visad galvočiau apie tave. Brangusis, juk žinai mano polinkį į sadizmą, mano nesibaigiančias savianalizes, priklausomybę nuo savidestrukcijos.
Nepamiškim, mielasis, kad be viso kito, aš dar ir kalė.

Brangusis, tu man sušildei žiemą. Ir šiaip mane sušildai. Man patinka, kai laikai mano ranką ar apkabini. Aš mėgstu smulkmenas. Mėgstu tave.

Mielasis, mūsų skirtingų planetų keliai netyčia susidūrė. Žinai, kad tokios kosminės katastrofos įvyksta tik kas kelis milijonus metų? Aš visad žinojau, kad esu išskirtinė. O kas apie tave? Nežinau, niekad nesakei, ką apie save manai...
Mylimasis, aš vis dažniau pagalvoju, kad Romeo neturėjo mirti. Džiulietų šiais laikais pakanka.

Mylimasis, man neramu, kai daugiau nei dvi minutes man nepasakai, kad myli. Man tikrai neramu. Aš imu vartoti vaistus nuo laukimo. Nuo laiko. Nuo pauzių ir žodžių elipsių.

Mielasis, tu mano mielasis.

Brangusis, kartais, o tie kartai būna labai dažnai, aš nerandu sau vietos. Aš stoviu priešais veidrodį,
bandydama įsisegti auskarus ar susitvarkyti antakius ir vis matau tave, stovintį šalia. Brangusis, aš niekaip nesugalvoju, kaip atsidėkoti likimui, kad tavo akys žalios.

Mielasis, o mielasis...
Brangusis, atleisi man už mano pokštus? Aš noriu, kad mes žaistume pagal mano taisykles: tu pavydi, aš pavydžiu, tu priklausai man, o aš laisva. Mielasis. Tai tik kaukės. Aš daugiau, nei tavo. Mielasis. Tai taip sudėtinga, mielasis.

Brangusis, mes kalbėdami vartojam tiek daug žodžių, kad nelieka vietos tylai. Mes ignoruojam tylą. Mes nebijom jos.

Brangusis, verti mane jaustis ypatinga. Mes supermenai. Brangusis, kartais būni toks juokingas, o mane ima noras verkti. Aš žinau, kad nebus, kas mane taip pralinksmins. Brangusis, natūraliai aš blondinė, nepyk, kad kalbu nesąmones. Aš mažai mačiusi gyvenimo. Aš nemėgstu žmonių. Bet mėgstu tave. Brangusis, gal vieną dieną viskas pasikeis.

Brangusis, aš negaliu ištverti laukimų, negaliu iškęsti ilgų nesimatymų. Šokoladas nebegydo mano nekantrumo. O žinai, mielasis, aš kartą dėl tavęs verkiau. Taip, viena kartą. Buvo baisu. Juk šiaip aš neverkiu. Nebeverkiu. Bet, o mielasis, tokių pokštų nebekrėsk...

Brangusis, aš nesidalinsiu tavo meile man, su kitomis. Tu žinai mano principus, mano savanaudiškumą. Aš egocentrikė. Noriu tavęs viso. Viso tavo gyvenimo. Noriu, kad būtum labiau mano, nei savo paties.

Mielasis, kiti man dažnai kartoja, kad tu myli mane. Bet aš jais netikiu. O mielasis, su tavim būti yra daugiau, nei sunku.

Brangusis, tu nenorėdamas man keršiji. Man atrodo, tave oficialiai atstovauja gyvenimiškais teisingumas. Tau pasisekė.
Mielasis.
Brangusis.
Ne, vis dėl to mielasis. Vakar aš norėjau apsivilkti raudoną suknelę, įsisegti tavo dovanotus auskarus ir eiti pildyti sapnų. Aš taip ir dariau, tik tavęs nebuvo. O juk mes pagrindiniai veikėjai.

Mielasis.
Mielasis, mano akys apsunkusios. Žinai, kad šiąnakt miegosiu mažai, o ryt pabusiu tik gavusi tavo pažadą grįžti kaip galima greičiau.
Mielasis.
Grįžk.
Nes nežinau, ką darysiu.
Nebežinau.
Žinau, kad noriu.
Myliu.
Ir bijau...