Niekada nemėgau Joninių, Užgavėnių ir kitų švenčių, susijusių su tradicijom. Todėl mano dalyvavimas jose būna neįtikėtinai retas. Pas mus Joninių žmonės skyla į dvi grupes: būrelis nuoširdžiai besidžiaugiančių žolių kupstais ant galvos ir liaudies muzika (jų daugumą sudaro ŽNP darbuotojai, jų šeimos, draugai ir svečiai) ir tie, kuriems svarbu pretekstas prisigerti, pašūkalioti... (masė vietinio jaunimo). Kadangi nesitapatinu nei su vienais iš jų - dažnai lieku namie. Taip jau nutinka. Ir man visai ne gėda, kad niekad neieškojau paparčio žiedo. Juk paparčiai nežydi. :P
Vakar nutiko retas dalykas - su sese išėjom pasižvalgyti. Gal labiau dėl to, kad prie ežero nebuvau nuo žiemos. Bet vakaras praėjo visai smagiai. Sutikau galybę žmonių. Per SMS su P dar kalbėjom, kad jaučiuosi, kaip Vilniuj. :D Jisai, gaila, dirbo, tad iš Kauno neparlėkė. Sutikau B, D, J su E, A su A, R su M... galų gale seniai matytą K, A. Dar vieną įkyruolį A, vieną iš tokios rūšies prielipūnų, kurių pakęsti negaliu ir numerio neduodu. Yekh.
Kažkaip fainai grįžom namo. Visą kelia prakalbėjom su K. Kažkaip gera ir ramu eiti jį apkabinus. Kai kurių draugų tikrai pasiilgstama labiau. :)
Dar - vakar pagaliau nelijo per Jonines, kas nutinka itin retais atvejais. Tad turėjau pirmą progą pajusti nakties trumpumą: nespėjus sutemti, ėmė švisti.
O jau koks mėnulis...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą