Vasarą rašau mažiau - statistikos neapgausi. Ir ne todėl, kad nėra ko pasakoti. Nėra laiko. Arba kitaip sakant - randu kur jį panaudoti kitaip. :)
Šiandien apsilankiau daugelyje vietų, tokių skirtingų kaip veterinarijos parduotuvė ir stomatologo kabinetas, Nacionalinio parko informacijos centras ir kapinės... Tiesiog susikaupė reikalų ir kiekis žmonių, kuriuos reikėjo aplankyti... ar tiesiog pamerkti gėlių ant kapo.
***
Kai kurių žmonių pasiilgstama, kai kurių ne. Pastarieji neužima galvoje vietos ir susitikus juos nėra apie ką kalbėti. Nejauki tyla. Tinka keleliu į kapines.
Kai kurie žmonės pamirštami. Juos susitikus sakoma: "o, šimtas metų/seniai besimatėm". Jų gali klausti ką jie veikia, kaip gyvena, nes nieko apie juos nežinai. Neįdomu.
Apie kai kuriuos žmones nuolat galvojama. Net jei jie ilgai nematyti. Net jei su jais mažai bendrauta. Tiesiog... būna.
Apie kitus - svajojama. Gerosiomis ir blogosiomis prasmėmis. Priklausomai nuo svajotojo ir svajojamojo.
Kiti žmonės būna vaizduotės vaisiai. (daržovės...? )
Kitų žmonių paprasčiausiai nėra.
Taip, apie kai kuriuos žmones negalvojame visai, o štai kai kurių pamiršti tiesiog neįmanoma... :) Kaip nekeista, dažnai tenka sužinoti, jog tie žmonės, apie kuriuos negalvojame, dažnai galvoja apie mus. O štai tie, kurie nuolatos gyvena mūsų mintyse, pasirodo, apie mus visai nesusimąsto. Koks paradoksas. :) Bent jau man taip dažnai būna. Žinoma, ne visada, bet dažnai. :)
AtsakytiPanaikintiNegaliu paprieštaraut, nes pati nuolat su tuom susiduriu. :) O juk galėtų viskas būti kitaip - paprasčiau... :)
AtsakytiPanaikinti