Antradienį pas mane atėjo ruduo. Tas tikras, vidinis. Tos duobės. Nesvarbu, kad vėliau pasireiškė jos su krištolo dangčiais (na, kaip karstas pas "Miegančiąją gražuolę"). Ir kai drugiai atlekia aplankyti tavo akių.
O šiandien ryte patyriau lengvą šoką. Nežinau kaip likusioj Lietuvos daly, bet pas mus, Vilniuj, snigo. Ne šiaip sau apšerkšniję lašai, o tie balti šalti kąsniai. Bet ne čia esmė. Šokas buvo tame, kad suvokiau, jog pasiilgau tų šaltų rytų, kai taip nesinori lipti iš lovos, kai už lango švaru ir rytinė kava turi neįprastą skonį. Pasiilgau ir nieko nepadarysi. :)
Vos praeis Vėlinės, imsiu laukti Kalėdų. Iki tol jų laukti kažkaip negražu. Reikia prideramai atšvęsti dar rudenines šventes. Kas supaisys, ko taip mėgstu Vėlinių ramybę ir neburbu ant amerikietiško "produkto" - Helovyno. (Priešingai nei ant holivudinių filmų ir McDonald'o mėsainių. :/)
O šiaip man viskas sekasi, bet kad laiminga esu dabar, nepasakyčiau. Savotiškai džiaugiuosi tuo. Kartais liūdesiukai atneša pilnatvę. Ir ypač įkvėpimus. Tik kad skaudina ne mane... Bet viskas šiais laikais kainuoja, argi ne?
Be liūdesio nebūtų nei kūrybos, nei pilnatvės, nei džiaugsmo, todėl reikia vertinti šią būseną ;)
AtsakytiPanaikintiTiiiikrai taip. :)
AtsakytiPanaikinti