Mintys, dilemos ir jų "gydimo" būdai.

Nežinau, kaltas ruduo, naujas Dr.Hauso sezonas ar 35 puslapių angliškas straipsnis apie propagandą mediologijai, bet atrodo, kad kiekviena naujai prasidėjusi savaitė atneša sūkurį naujų minčių ir idėjų. Tiesa, ne visos/visiems jos geros.

Aš nežinau, kaip gražiau ar švelniau reikėtų išreikšti savo savijautą. Gal būtų kažkas panašaus į "ne savo rogėse". Ar "narve". Vat, kaip dabar jaučiuosi.

Man iškilo keletas dilemų apie mano nemoterišką elgesį. Kai pasiskaitau tipinius "patarimus moterims, kaip neerzinti vyrų", kaskart nustembu. Ar aš labai nenormali, jei man nepatinka rašinėti/skambinti brangiajam kas valandą ir klausti ką/kur/su kuo veikia?
Aš niekam nenoriu varžyti/atimti asmeninio gyvenimo. Juoba, kad nenorėčiau, jog kas užvaldytų visą mano erdvę.
Man nepatinka ir klausinėti, ar jis mane myli. Juk meilė įrodoma ne žodžiais.
Aš ir nenoriu jo keisti pagal save. Juk susižavi skulptūra, o ne molio gabalu, kurį pats paverti keramikiniu indu pagal norimus išmatavimus. (Esmę pagauti ne taip sunku.)
Aš neverčiu jo tvarkytis. (Tai būtų nesąžininga mano jaukaus chaoso atžvilgiu.)
Aš nekuriu ir neplanuoju ateities. Mano planai žlunga dar neįvardinti. Viskas, kas turi įvykti – įvyks.
Ir t.t. ir pan. Man kartais neramu. Gal ne be reikalo? :o

Kad dingtų egzistenciniai klausimai, ryt eisiu nuveikti labai jau moteriško darbo - apsipirkti. Kad prablaškytų ir gražintų į žemę. Užteks čia sukti galvą. :) Dar ims skaudėti ar išsijungs nuo perkrovos. :D

Arbatos ir į lovą.
Jaukiai.
...ir moteriškai. Miau.