Naktinis pasikapstymas po savo mintis. Gal net giliau. Turbūt ten kažkas viduj automatiškai atsiveria vos saulei nusileidus. Gal ir miegam todėl, kad mažiau galvotume. O kartais pavėluoji užmigti ir mąstai...
Prisimeni žmones - stebuklus (V.Ž.). Vidinius ir ne tik šėtonus. (Ironiška, ką? Bet turbūt mes dabar abu laimingesni.)
Kodėl trumpos pasakos vakarais griauna ilgąsias? O juk beveik neturi ką prisiminti: vieną naktį, vieną vakarą, vieną mėnesį...
Prisimeni žmones - ilgas liūdnas pasakas (M.B.). Mes buvom per daug vienodi. Tikrai. Ir per ilgai buvom pasimetę. Bet juk aš bandžiau, neneigsi. O gal ir nenorėtum neigti.
Prisimeni žmones - žaidimus (M.P.). Žmogų, su kuriuo viskas paprasta. Gal kartais to paprastumo ir stinga.
Kas dar? Dar yra ką prisiminti. Bet konkrečiai šio vakaro nuotaikos kaltininkas stebuklas.
O pas mane stebuklai kitokie.
------------
Pažiūri į Vilnių naktį. Į šviesas virš miesto. Ir negali, po šimts, tikrai negali netikėti pasakom.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą