(Internetų lobynai)
Bloge
pasirodau rečiau nei jaunas mėnulis (ar koks ten tas posakis?). Jei šis posakis
referuoja į tikrą jauną mėnulį, tai aš pasirodau rečiau nei septyni jauni
mėnuliai. Pasirodau, bet nebūtinai ką nors parašau. Šįkart sugrįžau maždaug po
septyniolikos jaunų mėnulių. Ir nustebau. Maloniai. Kas gi išspaudė mano veide
šypseną? Ogi seniai regėtų (sektų/skaitytų) blogerių įrašai. Kažkaip
nudžiugino, kad kai kurie blogai, ne taip, kaip manasis, sėkmingai gyvuoja. Ta
proga, kad jau nusprendžiau grįžti, pavogiau kelias nuotraukas iš internetų ir
pasigaminau naują gražų logo. Dovana sau sugrįžimo proga. Ilgam sugrįžau? Su
manim niekad negali žinoti.
Kas
naujo? Gyvenu kitur. Gal truputį kitaip. Nors viduje tas pats: minčių košės,
fobijų kovos, darbų realybės šou. Bet vaizdas už lango kitas – vietoj pilko
plento, kuriuo važiuodami ūsais mojuoja troleibusai, dabar kas vakarą regiu
Antakalnio švieselių manheteną. O ant sienų pas mane sovietinių kvadratų
pušynai ir dėmės, kuriose reguliariai, psichologiniais sumetimais, pasitikrinu,
ką matau (dabar ten žmogaus klubų kaulai arba žvėries kaukolė –
neapsisprendžiu). Ir kileriai iš ausinių vis tebeklausia to paties – klausimo,
į kurį nežinau atsakymo: žmogus aš ar šokėja?
MėNulis aš.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą