Naktiminčiai.

Naktinis pasikapstymas po savo mintis. Gal net giliau. Turbūt ten kažkas viduj automatiškai atsiveria vos saulei nusileidus. Gal ir miegam todėl, kad mažiau galvotume. O kartais pavėluoji užmigti ir mąstai...

Prisimeni žmones - stebuklus (V.Ž.). Vidinius ir ne tik šėtonus. (Ironiška, ką? Bet turbūt mes dabar abu laimingesni.)
Kodėl trumpos pasakos vakarais griauna ilgąsias? O juk beveik neturi ką prisiminti: vieną naktį, vieną vakarą, vieną mėnesį...

Prisimeni žmones - ilgas liūdnas pasakas (M.B.). Mes buvom per daug vienodi. Tikrai. Ir per ilgai buvom pasimetę. Bet juk aš bandžiau, neneigsi. O gal ir nenorėtum neigti.

Prisimeni žmones - žaidimus (M.P.). Žmogų, su kuriuo viskas paprasta. Gal kartais to paprastumo ir stinga.

Kas dar? Dar yra ką prisiminti. Bet konkrečiai šio vakaro nuotaikos kaltininkas stebuklas.

O pas mane stebuklai kitokie.

------------
Pažiūri į Vilnių naktį. Į šviesas virš miesto. Ir negali, po šimts, tikrai negali netikėti pasakom.

Apšildantys gimtadieniai.

Aš sutinku, kad gimtadieniai kartais yra geras dalykas, BET. Jie turi atitikti 3 paprastus ir menkučius kriterijus:
1. Tai turi būti ne mano gimtadienis.
2. Gimtadieniai negali eiti iš eilės. Juo labiau jie negali būti 3-4 per savaitę.
3. Dovanomis pasirūpina kas nors kitas. Nes aš labai, oj, kaip labai, nemėgstu pirkti dovanų. Ne, iš tikro tai mėgstu, kai žinau, kas tą žmogų pradžiugins. Tada ir pirkti, ir rinkti, ir dovanoti yra malonumas. Priešingu atveju. Na, juk aišku.

Artėja maždaug laisvokas savaitgalis, kokio šį rudenį dar neturėjau. Koliai dar tik šviečia horizonte, jis bus toli. Tad gal pagaliau atsiras laiko sau ir namams.

O pas mus dar šalta...:/

Tai kaip ten su tuo šildymu...?

Savaitgaliai ir dar šis bei tas.

Jei daryčiau savo savaitgalių tyrimą (apie kuriuos intensyviai skaičiau visą šeštadienį rinkodaros koliui), tai paprasčiausia juos būtų stratifikuoti į savaitgalius su juo arba kitokius savaitgalius. Pastaruosius dar būtų galima išskirti į prieškolinius savaitgalius, savaitgalius, kai aš namie ir savaitgalius, kai namie jis. Kokybiniai ir kiekybiniai šių savaitgalių tyrimai skiriasi kaip moliūgų uogienė nuo lašišos. (Nieko namie netrūksta. O ypač skonių įvairovės po savaitinės makaronų dietos).

Ranginėje matavimo skalėje dabartinis mano prieškolinio ir naminio savaitgalio hibridas nėra paskutinis. Būna ir blogiau. Nes gimtinė po mėnesio pertraukos, oi, kaip gerai. Labai labai. Ir nors Vilniuj laukia jis, aš savanaudiškai ištempčiau viešnagę pora dienų ilgiau, jei tik ne artėjanti savaitė. Tarkim gan sunki. Koliai ir gimtadieniai. Hm.

O šiaip tai aš gyvenu kaip visada gerai. Gerai buvo net kai piniginė gulėjo neliečiamam skyriui, išgyvendama juodžiausias pastarųjų... daugelio mėnesių, dienas. Ir net kai kentėjau į gražiausias rudens dienas žvelgdama pro langą ir krūvą istorijos knygų. Eh. Pasitaiko. :)

O šiaip - gi ruduo. Ko daugiau norėti? :)

Made of.

Neabejotinai gražiausia rugsėjo diena. Diena, kurią praleidau kitapus lango. Na, tik išnešiau šiukšles, šyptelėdama ant laiptų sėdintiems ir daugybos lentelę kartojantiems kaimynų vaikams.

Dar su R padarėm tvarką bute.
Pasvajojau apie iškylą, planuojamą su V nuo vasaros pabaigos. Ir, damn, kaip nepasisekė, kad būtent šis savaitgalis skirtas boboms. Na bobų vasarai, supraskit. Hrr.

***

Ir vakaro pamąstymas.
Ar sąmoninga viename žmoguje sutalpinti tiek prieštaringų jausmų? Emocinio sadizmo, sąžinės, tyrumo, šaltumo ir apsimestinio, bet tikrai gerai vaidinamo abejingumo kokteilis. Ir kas gali norėti kankinti mylima žmogų dėl nesveiko pasitenkinimo? Tylėti ir verkti, kai neskauda, o tiesiog nieko nejauti. Kai kurios nuodėmės neturi būti atskleistos. Niekada.


Made of stone? Baby, c'mon...

Užimtumai.

Aš esu labai užsiėmęs žmogus: kelionės, pramogos, koncertai, klubai, vakarienės, pasivaikščiojimai, pietūs... Ir tik kai paskiriu ilgą, saulėtą, ir, aišku, pasmerktą nuoboduliui savaitgalį mokslams - kažkaip atsiranda laiko ir gaminti, apsitvarkyti, panaršyti internete... Žodžiu viskam, kas nė iš tolo neprimena knygos istorijos, rinkodaros projekto, šviesos bangų ar radijo išradėjų. Kur tas žinių troškimas? Atleiskit, dabar saulei šviečiant nerandu jo pas save... :/

Man pačiai dabar sunku įsivaizduoti, kaip gerai gyvenu. Kiekviena diena kaip savaitgalis. Ir nesvarbu - Liverpool party's, A gimtadienis, filmas, ekskursija su bandelėmis, gėlės ir pietūs pas jį ar tiesiog tingus drybsojimas lovoje. Irgi su juo. Jaučiuosi neišpasakytai laiminga. Miau.

Tebeturiu ir rūpesčius ir vieną kitą problemėlę - bet damn, yra smagesnių dalykų apie ką pagalvoti, ko norėti, pasiilgti, ką sapnuoti ir apie ką galvoti.
Ir aš iš tų, kurie nemato problemos, kol ji nestovi priešais akis ir šokinėdama nemojuoja. Na ir...?

Juk man viskas geriau, nei gerai. :)

Apie viską, nieką ir kankinius.

Nereali savaitė skirta vainikuoti nerealiai vasarai. Jau minėjau, kad viskas buvo nerealu? :)

Žodžiu, visko daug, viskas labai ir ypač.

Savaitgalis, "pasikultūrinimai", sostinės dienos, "Karma", "Arbata", Jurga ir žibintų dangus... Ilgos naktys, dar ilgesni, kartais skaudūs ir kankinantys rytai. Gilios prarajos, duobės, ašaros ir laimingos pabaigos. Ilgi susitikimai, trumpi išsiskyrimai, mintys, destrukcijos ir savęs perpratimo instrukcijos. Chaosas kažkur viduje ir visiška tuštuma galvoje. Beprotišku greičiu, kad ir į prarają.

Nes kartais tiesiog nesvarbu.

Kartais tiesiog viskas per daug gerai. :)

Lietus. O kas daugiau.

Seniai nepamenu tokios katastrofinės vasaros pabaigos ir potvynio rugsėjo pirmosios naktį. Nesąmonė. Gal kalti mokinukai, savo "prarastos laisvės" graudenimais pravirkdę dangų, o gal tiesiog Šulija blogai miegojo ir nervingai pasiuntė ant Vingiaparkio stichijų krūvą. Laimei, kažkas susiprotėjo roko sceną padaryt viduj. O dar nemokama "Nescafe" kava ir karšti "Maggi" sultiniai... Mmm. Žodžiu, visa šventė gavosi pakenčiama. Nors esant normaliam orui ten tikrai būtų buvę ką gero ir įdomaus nuveikt.

Trečdalis paskaitos, gąsdinimų įvadas ir man jau prasideda savaitgalis. O taip. Dėka išganingųjų tvarkaraščių planuotojų - vėl nusimato pusmetis laisvų penktadienių. :)

Dar.
Nemaniau...Tiksliau nenumaniau, kaip pasiilgau kursiokų. :) Jetau. Visi atrodo taip seniai, o kartu ir neseniai matyti. :)
Dar pasiilgau "Tverečiaus" stotelės, kurioj nuo šiol retai lipsiu ir savo IKI'iaus. Vien dėl jų (na ir dėl to, kad pašte reikalų turėjau), šian per lietų kėblinau illlgą kelią pėsčiom. :)

Su V jau buvom pasiryžę daryt pasimatymų pertraukėles, bet... Netikėta nakvynė ir vėl pertraukėlės kaip nebūta.
Užtad vakar daug visko buvo.

Sakykim, kad greit įsijausiu į sostinės gyvenimą visa pilnatve. Sakykim, kad pavyks. :)

Ir... Išjunkit kas nors tą lietų. :/