Apie mokyklą ir šokoladinį pyragą

Mano atostogos pajudėjo iš ribinio nenaudingumo taško ir pagaliau prasidėjo kažkokia tai veikla. Šiandien su J, B ir Š apsilankėm savo senojoj, per brūkšnelį - naujojoj mokykloj (mat ten vyksta totali renovacija). Radom daug naujų durų, "amerikietiškas" spintutes koridoriuose, liftą. Neradom poros sienų. Visai smagu būtų grįžti kokiems porai mėnesių į tokią naują ir neįprastą aplinką. Bet apskritai mokyklos nesiilgiu. Oj ne ne. Šiandien dar Š manęs paklausė kodėl būtent, ar man ten negerai buvo? Nea, visai gerai. Tik kad atmintyje mokykla daugiausiai likusi su "juodais" prisiminimais, tom paauglystės gotiškom kvailystėm (kas iki šiol paliko gilų pėdsaką mano aprangoj, meno suvokime ir iš dalies muzikoj) ir neva giliais pamąstymais apie gyvenimą, kuris dabartiniame mano supratime nėra jau toks gilus, labiau paviršutiniškas. Nes per daug nardydamas gali netyčia ir nuskęsti. Kad ir kokioj depresijoj, tarkim. :)

O jeigu džiaugtis naujais atradimais - radau tobulai skanaus ir paprasto kakavinio pyrago receptą.

And world will end. Someday.

Kodėl man patinka kankint silpnesnius už save (emociškai, ne fiziškai silpnesnius), su siekiu „išgydyti“ juos nuo ydingo silpnumo, lyg ir užgrūdinti. Kas iš to? Lyg jiems nuo to būtų geriau... Gal tai noras savotiškai atkeršyti už žinojimą, kad nuo pat pradžių aš su jais. Viena iš jų.

Kam tai svarbu.

Tikiuosi, kad Nostradamas, majai, Biblija, Fulcanelli's ir kiti šių ar Anų dienų pranašai neklysta, ir netrukus mes turėsim naują pradžią. Kad ir be efektingos Nibiru planetos. Nors iš šono žiūrint, tai visai nesvarbu KAIP ateis ta pabaiga/pradžia. Nebent kažkam gal suteiks galimybę paskutiniuose žodžiuose paminėti pergalingą frazę „juk aš sakiau“. Beveik esu garantuota, kad tai pasakys koks nors lietuvis. :) (Ar gi ne ironiška, kad rašant įrašą ir panašia tema diskutuojant su vienu žmogum išgirsti iš jo komentarą: "aišku dabar reik palaukt tų 2012 pabaigos ir po to atsidusęs galėsiu ištart "o ką sakiau"... Kartais žmonės tokie neįdomiai nuspėjami.)

Šiandien aš nuveikiau daug nesvarbių (namų ruošos) darbų, tad leidau sau praleisti tuščiai vakarą pykdama ant pusės pasaulio, valgydama serbentų želę su grietinėle ir žiūrėdama Buffy. 5-as sezonas mat jau.

Dabar visos dienos man tokie penktadieniai.

Ar gali būt geriau?

Gali. :)

Keep on living.

Praėjo, prabėgo daug gerų (Kalėdos) ir nelabai (sesija) dalykų, daug laiko nutekėjo, ar sušalo kažkur. Na, žodžiu. Man atostogos. Posesijinės. Ir tik dabar jau kiek atsigavusi po gruodžio-sausio maratono, vėl galiu rašyt. Nieko įdomaus nepapasakosiu, nes apie Kalėdas ar Naujus rašyti jau, oj, kaip po laiko, apie sesiją nieko įdomaus išvis neįmanoma išgalvoti,o... kas čia dar?

Bet Blogger'io neužmirštu. Ne ne. Visad užsuku ir bent jau paskaitau savo sekamuosius, kad ir nebrūkšteliu komentaro. Mat komentavimas reikalauja atidaus skaitymo, o ne paviršutiniško perbėgimo akimis, bendram vaizdui, kaip gyvena mano sekamieji, susidaryti. Šiek tiek gaila, kad nespėjau sudalyvauti blogų reklamos savaitėje. Bet iš dalies savaip dalyvavau - radau nemažai naujų ir vertų dėmesio blogerių, kuriuos dabar seku savo ne visai erelio akim. O skaitomiausius kada pareklamuosiu ir be progos. Ne tik skaitomiausius, bet ir žiūrimiausius (kur didžiąją dalį užima paveiksliukai/fotografijos) ar stilingiausius (Kaip gi be stiliaus blogų! Kai kurie virusai labiau užkrečiami, nei gripas.)

Taigi. Kepu pyragus, darau desertus, miegu, valgau, žiūriu filmus ir serialus...siaube, kiek nenaudingų ar net žalingų (svoriui) dalykų galima nuveikti, kai tau visiškas atsipalaidavimas. Ah. Ar gali būti geriau?

Bus, kai sustings želė.
Aš turiu grietinėlės. :)

100. Nyksta.

(100-asis įrašas. Ir jis niekuo neypatingas. How shame.)

Kol žiburiai Vilniaus danguje beviltiškai ieško Batman'o, aš geriu pieną iš močiutės dovanoto kalėdinio puodelio, valgau meduolius, klausau Hurts - "All I Want For Christmas Is New Year's Day" (iš kur čia jie atsirado taip masiškai IŠ VISUR?)- nes man patinka apsnigtos kapinės. Ir ypač angelų statulos.

Savaitgalis buvo gana vykęs - nupirkau didžiąją dalį dovanų, išgėriau ir grįžau namo paryčiais, kažką tai pasimokiau, kažko tai pasiilgau. Gavau gerą žinią. Užskaitom, ne?

Trečiadienis dar taip toli, o aš noriu greičiaugreičiau. Nusimesti naštas ir namo. "Persirgau" trumpa Kalėdų nuotaika ir dingo.
Reikia daugiau.
Advento kalendorius nyksta.
Laikas nyksta.

Nyksta.

Nyksta nyksta nyksta.

Sapnai ir pastrigimai sistemoje.

Seniai dienos bėra buvusios tokios vienodos. Gal kad jis Rumunijoj. Gal kad egzaminas artėja, išmokt daug, o motyvacijos kažką mokytis - 0, tad ir visas laisvas laikas, it kažkokia kankynė tarp px'izmo žiūrint Buffy ir graužiančios sąžinės, vos akim palietus konspektų krūvą.
Šalti snieguoti rytai, žibančios šviesom ir skaidrios naktys. N-tieji puodeliai arbatos. (O kiek jos dabar turiu! Šlovė "Presto" arbatos akcijoms RIMI.)

Dar sapnai ir sutapimai. Ženklai apie nepastovumą, netinkamumą, pabaigą... Ir krintančios nuo stalelio nuotraukos po sapnuoto išsiskyrimo. Ir keistas jausmas pabudus prisiminti akimirką, kai išeidamas žmogus dar atsisuka, pamoja ir pagalvoti, kad gal tai paskutinė akimirka gyvenime. Po šitiek visko. Bet juk būna. Yra. Bus.

Šventinė nuotaika kaip atėjusi, taip staiga ir dingo. Galutinai įstrigau lapkrity. T-o-t-a-l-i-a-i.

Paskutinė mano viltis - puodelis želės ir gritinėlėgrietinėlėgrietinėlė.
Bet iki tol dar reikia išgyventi.

Bus matyt.



Can we pretend that airplanes
In the night sky
Are like shooting stars
I could really use a wish right now (wish right now, wish right now).

Repeat.

Kaip visad žinojau, man tobulai seksi nieko neveikimas. Ta prasme, kai turiu kažką padaryti, tam visada randu tam laiko. O kai nieko privalomo nėra, nieko ir nedarau. Taip veltui leidžiu laiką, kad labiau ir neįmanoma.

Na, aš padėjau mamai papuošti eglutę.

Ir taip, aš po mėnesio iš sostinės parsiradau namo.
Ir dabar jaukus, ŠILTAS vakaras savo lovoj, savo kambary su žybsinčiu langu, su želės puodeliu ir Bruce Springsteen'u. Su kažkuo, kas gyvena tik čia. Kas visad laukia.

Aš nusipirkau Advento kalendorių ir užbaigiau didįjį atsiskaitymų maratoną. Iki švenčiu liko vos vienas egzaminas ir vienas darbas. Tiksliau - daug darbų, jei įskaičiuosim dovanų pirkimą, varantį vaizduotę ir piniginę į gilią psichologinę ir materialinę krizę.

Bet šventės yra gerai, kad ir kaip bebūtu. Aš valgau žėlę ir pamažu jaučiu, kaip užsinoriu grietinėlės. Matyt taip dabar bus kasmet.

Kai kurie dalykai nesikeičia.

Na ir gerai. :)

Still alive.

Na ką - žiemos sulaukėm. Tokios staigios ir netikėtos. (Kad ir kaip tai pavėluotai jau skamba.)

Ryt tikiuosi užbaigti daugiau nei mėnesį trukusią įžangą į sesiją ir kelias dienas šiek tiek atsipūsti. Kas turėtų suteik laiko pasivyt mokslams "prašvaistytas" kalendorines dienas. (Įstrigau kažkur ties lapkričio pradžia).

Sekasi man viskas puikiai. Tebekariauju su savim ir 13 laipsnių temperatūra bute. Pasiilgstu jo ir visaip kaip tą pasiilgimą malšinu. Žiūriu "Buffy" ir einu į "Karmos" ir "Sporto" koncertus. Dar negalvoju apie artėjančias šventes, bet pažadu tai pradėti daryti ryt popiet.

O šiaip esu tikrai labai laiminga ir sunku dabar pagalvoti, kad įmanoma būti kitaip.