"Kino pavasariui" pasibaigus

(Foto: mano)

 Nors oficialiai „Kino pavasaris“ baigėsi prieš daugiau nei savaitę, tačiau dar kelias dienas „Vingis“ gyveno festivalio nuotaikomis ir rodė papildomus kai kurių filmų seansus. Labai gaila, kad nepavyko juose sudalyvauti dėl studijose spaudžiančių darbų ir deadline'ų (per „Kino pavasario“ maratoną ir kasdienį sėdėjimą kino teatre teko šiek tiek nuo visko atsilikti aukojant kai kurias paskaitas ir darbus dėl filmų. Kinomanai šia auką tikrai supras!). Tačiau, kad galėčiau įvertinti kas ir kaip man, kaip sąrašų maniakei, būtina pateikti ataskaitą sau. Taigi...

Oficialioji „ataskaitos“ dalis.

„Kino pavasario“ metu iš 14 oficialių kino festivalio dienų kine buvau 10 dienų (dešimt dienų, bet ne 10 kartų! Savaitgaliais, o kartais ir savaitės vidury, į „Vingį“ važiuodavau 2 kartus: pirmoje dienos pusėje ir paskui dar kartą grįždavau vakare). Iš viso pažiūrėjau 14 filmų (neįskaičiuoju filmo „Redirected. Už Lietuvą“ kurį jau buvau mačiusi anksčiau) iš norimų 32 (naiviai norimų, nes į kitus tiesiog nebuvo įmanoma spėti ar eiti dėl, pvz.: vėlaus seanso laiko):

1.      Antrininkas

2.      Dalaso klubas

3.      Glorija

4.      Groja Liuvinas Deivisas

5.      Ida

6.      Lūšies valanda

7.      Mergina iš spintos

8.      Nesamasis laikas

9.      Nužudyk tuos, kuriuos myli

10.  Realiame gyvenime

11.  Snieglentininko istorija

12.  Stebuklas

13.  Tomas atvyko į kaimą

14.  Venera kailiuose

Taip pat teko sudalyvauti edukacinio kino kūrimo projekto/konkurso „Kuriam kiną!“ filmukų pristatyme ir diskusijose su filmukų kūrėjais.

Kiti faktai/pastebėjimai.

2 iš matytų filmų buvo dokumentiniai.

4 iš šių filmų („Ida“, „Mergina iš spintos“, „Nesamasis laikas“, „Stebuklas“) dalyvavo/filmą pristatė režisieriai/kūrybinė komanda, tad dalyvavau ir diskusijose su jais po filmo peržiūros.

Visiems/tam tikro filmų žanro/temų mėgėjams siūlau ir rekomenduoju: „Antrininką“, „Dalaso klubą“, „Snieglentininko istoriją“, „Lūšies valandą“, „Nužudyk tuos, kuriuos myli“, „Tomas atvyko į kaimą“.

„Kino pavasario“ (mažyčiai) nusivylimai: „Gloria“ (manau, jog kaltas ne filmas, o tai, kad jis skirtas truputį vyresnei auditorijai nei aš), „Nesamasis laikas“ (labai tikėta ir nuspėjama pabaiga ir šiaip filmo aprašymas ir anonsas buvo sukėlęs daugiau lūkesčių).

Ir dar...

3 iš matytų filmų epizodinius „vaidmenis atliko“ katinai. Šunų, kiek pamenu, nebuvo nė viename. 

Nuo 5-adienio iki 7-adienio

(Foto: pavogta iš interneto lobynų)

Savaitės etape penktadienis-sekmadienis yra labai daug gerų dalykų: gauti stalelį ir šokolado "Piano man" bare, atrasti naują mėgstamą dainą sėdint prie "Pogo" baro, grįžus naktį namo šokti virtuvėje pagal Days n daze "Misanthropic Drunken Loner", paskui kolektyviniai buto "šeimos" pusryčiai šeštadienio ryte, shopingas su A. ir I., 16,5 km dviračių žygis, bedugnės, kalnai ir žibučių pakalnės, piknikas pamiškėje stebint traukinius ir geriant kakavą su šokoladu glaistytais sausainiais, atokvėpiai saulėje stebint skęstančią baidarę, jaukūs pasisėdėjimai virtuvėje, "Deeper Upper" koncertas, kurį privalu klausytis tarp dūmų, užsimerkus ir šokant taip, kad į nieką neatsitrenktum, "kyšančių ausų" ir "kreivos nosies" komplimentai, pasibaigę dviem kvietimais į pasimatymą (bet aš į pasimatymus juk nevaikštau), "Ligretto" turnyras ir miegas. Toks saldus ir sunkus miegas, po kurio būna lengva. Bent jau trupučiuką lengviau pradėti sunkią savaitę...

„Kino pavasario“ filmas: Dalaso klubas

(Foto mano)

Nežinau, ar Jean-Marc Vallée filmas „Dalaso klubas“ (angl. Dallas Buyers Club) būtų patraukęs mano dėmesį, jei ne solidi krūvelė apdovanojimų, tarp kurių ir 2 Auksiniai gaubliai bei 3 Oskarų statulėlės. Na, dar ir smalsumas, kaip į savo neįprastą vaidmenį – transeksualą Rayoną – persikūnys Jaredas Leto. Šiaip ar taip, filmas iš esmės atitinka mano „must-see“ kriterijus – tikrais faktais paremta biografinė drama, paliečianti jautrias temas, tokias kaip narkotikai, ŽIV ir AIDS, homoseksualai, transeksualai.

Filmo veiksmas nukelia į 1985-ųjų Dalasą ir pasakoja elektriko, bulių rodeo kaubojaus ir šiaip apsukraus vyruko Rono Woodroofo (akt. Matthew McConaughey) istoriją. Kaip atlygį už palaidą gyvenimą jis vieną dieną gauna nemalonią „dovanėlę“  – ŽIV virusą. Gydytojai praneša Ronui, kad jam liko gyventi ne daugiau kaip 30 dienų, tačiau užsispyrusiam vyrukui mėnuo neatrodo pakankamas likusio laiko kiekis. Tad pagrindiniu jo tikslu tampa siekis bet kokia kaina prailginti šį laikotarpį. Kad tai padarytų, jis pasiryžęs viskam, pradedant eksperimentinių vaistų ir nelegalių gydymo preparatų iš Meksikos bandymais. Ir tai tik pati pradžia...

Taip filme įsisuka istorija, kur per vieno žmogaus gyvenimo pavyzdį analizuojamos kelios išties rimtų svarstymų reikalaujančios problemos: žmogiškumo ir teisingumo, gyvybės ir įstatymo susidūrimas. Filme kalbama ir apie draugystę – kad ir kaip paviršutiniškai tai skamba. Tačiau, kai ta draugystė užsimezga tarp tokių komplikuotų ir principingų asmenybių kaip Ronas ir Rayona (akt. Jaredas Leto), nepaminėti negalima.

Aktorių vaidyba tikrai verta Oskarų. Matthew McConaughey man iki šiol buvo pažįstamas tik iš tokių paauglystėje matytų filmų kaip „Vedybų planuotoja“ (angl. „The Wedding Planner“) ir „Kaip atsikratyti vaikino per 10 dienų“ (angl. „How to Lose a Guy in 10 Days“) tad, turbūt, per švelnu būtų pasakyti, kad jis man nušvito naujomis spalvomis. Ir tikrai kad ne ūsai San Francisko auksinį berniuką pavertė neatpažįstamu Dalaso kaubojumi, ne, tai Oskaro vertas talentas. Dėl Jaredo Leto apskritai trūkta žodžių. Plastiškos ryškiai pasidažiusios būtybės niekaip negalėjau susieti su ant scenos šokinėjančiu alternatyvaus roko dievuku. Oskaras. Tuo viskas ir pasakyta.

Filmas tiks ir patiks geros vaidybos, nejaukių ir konfliktiškų temų bei tikrų istorijų gerbėjams. Ir šiaip, nelabai įsivaizduoju, kam šis filmas galėtų nepatikti. :)

"Kino pavasario" filmas: Antrininkas

(Foto mano)

Jei reikėtų vienu žodžiu apibūdinti Richardo Ayoade‘o kinematografinę juostą „Antrininkas“ (angl. The Double), tas žodis būtų kafkiška. Nors filmas pastatytas pagal F. Dostojevskio novelę, ši drama su humoro ir trilerio prieskoniais neabejotinai primena austrų rašytojo F. Kafkos kūrinį. Tik čia pagrindinis veikėjas staiga netampa vabalu ar įtariamuoju neaiškiame teismo procese. Filmo herojus – ramus, drovus ir uždaras įmonės tarnautojas Saimonas Džeimsas (akt. Jesse Eisenbergas) – vieną dieną tiesiog nustoja egzistuoti. Jo niekas nepažįsta darbe, į kurį jis kasdien vaikšto septynerius metus, negana to, jis išnyksta ir iš įmonės duomenų bazės, o dėl šios priežasties negali gauti darbuotojo kortelės (o kol neturi kortelės – negali būti įrašytas į duomenų bazę. Kaip kafkiška!). Ir tai dar ne pagrindinė problema, mat ir taip keblų reikalą gadina nežinia iš kur atsiradęs drąsus šaunuolis identiškas Saimono dvynys – Džeimsas Saimonas. Iš pradžių Džeimsas atrodo visai geras vyrukas, mat siūlo pagelbėti Saimonui sužavėti įsižiūrėtą merginą Haną (akt. Mia Wasikowska). Tačiau viskas ima darytis vis kebliau ir galų gale kyla klausimas: kam iš tiesų Džeimsas padeda – Saimonui ar sau?

Filmas nukelia žiūrovą į distopinį pilką ir niūrų pasaulį, kur mažuose, į narvelius panašiuose, kambarėliuose, neaiškioje firmoje keistais kompiuteriais darbus atlieka tokie pat pilki ir niūrūs darbuotojai, vakare grįžtantys į dar skurdesnius ir tamsesnius kambarėlius. Filmo realybėje nėra itin keistų ar nematytų daiktų, na, nebent išskyrus neįprastus kompiuterius ir ryškiai mėlynos spalvos gaiviuosius gėrimus. Žmonės, rodos, irgi elgiasi gana normaliai – kasryt metro važiuoja į darbą, vakare lankosi kavinėse. Tačiau žiūrint „Antrininką“ vis neapleidžia nuojauta, kad kažkas čia ne taip. Tokį įspūdį dar labiau sustiprina filmo garso takeliui parinkta japoniška ir korėjietiška muzika (muzika Andrew Hewitto), daugelio žiūrovų ausiai skambanti pakankamai neįprastai.

„Antrininke“ galima aptikti gan ryškią aliuziją į Alfredo Hitchcocko filmą „Langas į kiemą“ (angl. Rear Window), mat be geležinės lovos, kėdės, stalelio ir televizoriaus, Saimono Džeimso kambaryje taip pat stovi ir žiūronai. Jų pagalba vaikinukas stebi priešais jo butą gyvenančią Haną. Jų dėka vieną vakarą jis tampa ir  keistos savižudybės (?) liudininku.

Filmas turėtų tikti ir patikti F. Kafkos novelių, distopinių pasaulių, Jesse Eisenbergo vaidybos (čia jis talentingai įkūnija du visiškai skirtingus personažus), galvą pasukti verčiančių, truputį niūresnių ar net šiek tiek šizofreniškų filmų gerbėjams.

Nejauku po filmo peržiūros grįžti namo apytamse gatve. Galbūt baisoka prasilenkti su šiek tiek geresne savęs versija?