Paskutinės dienos.

Mano vasara oficialiai baigėsi. Kas, kad dar liko kelios dienos iki oficialaus rugsėjo - mano daiktai sukrauti ir jau ryt pajudės sostinės kryptim. Nauji mokslo metai, naujas butas, iš dalies naujos kambariokės... Kai kas vis dar lieka sena.

Naujas ruduo.

Šiandien turėjau tikrai smagią dieną kirpykloje, knygyne ir "Čiarly". Nors ir lijo, smagu buvo sėdėti lietų praleidžiančioje stotelėje su sese ir R. Smagu, iš dalies, buvo viskas.

Peržvelgiau vasaros "must-do" (taip taip, visi tie kituose bloguose daromi dalykai kartais užkabina pabandyti). Realiai daugiau ką nuveikiau vasaros pradžioj, kada dar buvo ūpo atostogauti. Arba netyčia, kai viskas priklausė ne nuo manęs, ne nuo mano iniciatyvos. Tad nelabai džiaugiuosi. Iš tikro jei kuo ir pasigirčiau tai dideliu kiekiu peržiūrėtų serialų.

O šiaip, sako, dar keliom dienom vasara grįš. Pabandysiu tuom pasidžiaugti, tik jau sostinėj ir kitaip. O tada žiūrėsim, ką ruduo atneš. :)

Normalūs ir nenormalūs. Savaitgaliai taigi...

Vieną savaitgalį praleidau Šventojoje prie jūros - visai kaip dera normalią vasarą. O kaip dera normalią lietuvišką vasarą - tą savaitgalį lijo ir buvo šalta. Nepaisant to, kopose buvo išgertas alus, naktys pramiegotos necivilizuotuose nameliuose, o vakarai aplaistyti pilstomu alumi. Visko po truputį. J ir naujo pažintys. Užskaitom.

Kitas savaitgalis prarėktas roko naktyse, atsiprašau, Galapaguose. Roko naktų era baigėsi. Liūdna, bet ką padarysi. Irgi visko po truputį. Vos grįžusi labai norėjau sukurpti ką nors pikto ir kritiško exroko naktų tema, bet praėjus porai dienų viskas atslūgo ir oranžinė apyrankė dabar primena tik karštą savaitgalį. Tą karštį, apie kurį svajoji vasaros vakarą klausydamasis pliaupiančio už lango lietaus.

O šiaip laukiam kokio ateities pokšto. Kad nustebintų. Ir tada juoksimės arba verksim.

Nieko.

Gerai, kad bent kartą per savaitę nutinka kažkas tokio, kas vis neleidžia man užmigti ir "paleisti savęs iš rankų". I know what I mean.

Prieš dvi savaites su V ir jo tėčiu pakeliavom po Vakarų Latviją, praeitą savaitę padarėm mini meet'ą su tais geriausiais. Gaila, kad tik P Amerikoj, geriausiu atveju sutiksim jį tik rudenį. :/

Na, o ryt vėl labai trumpai ragausiu Vilniaus, o tada savaitgalį leisiu Šventojoj. Pas savo J.

O šiaip lyja. Ir man iš tikro vienodai, nes lietus ar saulė - vis tiek nėra noro (iš dalies ir galimybių) ką nors veikti. :)

Ir šiaip man daug kas vienodai. Žiūriu kostiumines dramas apie hercogienes arba serialus apie dailius žmonės ir galvoju apie neišsipildančius gyvenimus. Ai.

Whatever.

Pasiekimai.

Šiandien aš pakilios nuotaikos. Na gal ne visą dieną, bet maždaug nuo tada, kai nustojau zirzt dėl miego trūkumo ir nutolinau artimiausius rūpesčius į ateitį.

Savaitgalis sostinėj, kaip visada išėjo į naudą man, ir į žalą piniginei. Bet visumoj geras laikas su V, J ir E viską kompensuoja. O kaip kitaip. :)

Šiandien galiu pasidžiaugti tokiais pasiekimais: atidaviau brangiajį į MRU rankas (tikiuosi atsiimt magistrantuotą politiką), narsiai atsisakiau fast food'o vardan 2 žalių obuoliukų, sužinojau piniginę papildysiantį rotacijos rezultatą, atidariau maudymosi sezoną ir pasižadėjau nenusimušti ūpo...viskam.

So... let's keep going. :)

Tas pats.

Kaip išmoksti gyventi gyvenimą vertą paveikslėlių? Vertą nuotraukų, vertą atsiminimų...?

Mano dienos susideda iš miego, maisto ir serialų. Viena serija, kita serija... Dešimtys. Sezonai.
Lietus.
Raudonavo vyšnios sode. Dabar jos raudonuoja stiklainy. Ramiau.
Ir daug sąžinės, laukimo ir nelaukimo rudens.
Laukimai smėlio ir jūros vėjo.
Laukimas įkaitusio saulėje asfalto ir šokoladinių kokteilių. "Didelį, prašom."
Ar aušta, ar temsta, a?

Time to change smth, yeah?

Rudens!

Kaip sužinoti, kada ateina metas rašyti blogo įrašą? Ogi kai pajunti, kad mintys nebesusidėlioja.

Savaitę vengiau įvardinti tai, kuo taip smagiai ir nepamirštamai gyvenau savaitę prieš. Kartais tiesiog viskas taip paprasta, o ir jausmas toks, kad viskas teisinga, kad taip, o ne kitaip turi būti.

Brangusis atsiėmė diplomą, reikiamai atšventėm, persikrausčiau, galutinai atsikratydama raganos buto šeimininkės, savaitės pabaigoj, grįždami iš sostinės, dar užsukom į "Manifestą"... taip visa savaitė ir prabėgo. Dabar, kai nelyja, malkinėj bendrauju su vorais, glostau draugiškas kamanes, statau malkų užtvaras ir prižadu sau atsiminti kiekvieną tokią akimirką kitą pavasarį, kai kamuos abejonės kur likti atostogoms.

Per jėgą bandau ištempti save iš tos pamažu apimančios vasarinės apatijos ir laukiu pabaigos. Serialai ir braškės manęs nebedžiugina. Noriu sugrįžt į gyvenimą. Noriu rudens.

Apie kompiuterį ir kitas nelaimes.

(By maskqueraide)

Pirmiausia tai esu truputį nelaiminga. Taip nelaiminga, kaip tik gali būti žmogus, iš kurio neribotam laikui atimtas kompiuteris. Tol, kol bus nustatyta jo ligos priežastis. Įtariu, mano kompiuteris turi kažkokių "psichologinių" problemų, mat sveikatą jam sugadina kiekvienais metais atėjusi vasara. Vargšelis. :(

Tarkim žvelgdama į tai iš šviesiosios pusės, pabandžiau susirast alternatyvą laiko stūmimui (turėjau vilčių net nuveikti kažką tikrai prasmingo!) : bandžiau bendraut su piktžolėm bulvių lauke, stengiausi išjudinti senus dokumentus buvusios mokyklos archyve, gąsdinau katiną, piešiau savižudžius, skaičiau apie numirėlius... Ką gi, laiką prastūmiau neblogai, bet galiausiai prisipažinau sau, kad niekas negali pakeisti švelnaus klavišų šnaresio ir mielo kompiuteriško burzgiančio murkimo. Tad sėdau prie senuko, visai ne nešiojamo kompiuterio. Eh, palengvėjo...

Ir taip yra tik todėl, kad aš beviltiškai netiriu ką veikti šitam užkampį, kurį dar galiu vadinti "gimtine". Nieko, 2-adienį grįžtam į sostinę ir vėl laukia savaitė smagaus gyvenimo. Smagaus ir be kompiuterio. :)