Nuo 5-adienio iki 7-adienio

(Foto: pavogta iš interneto lobynų)

Savaitės etape penktadienis-sekmadienis yra labai daug gerų dalykų: gauti stalelį ir šokolado "Piano man" bare, atrasti naują mėgstamą dainą sėdint prie "Pogo" baro, grįžus naktį namo šokti virtuvėje pagal Days n daze "Misanthropic Drunken Loner", paskui kolektyviniai buto "šeimos" pusryčiai šeštadienio ryte, shopingas su A. ir I., 16,5 km dviračių žygis, bedugnės, kalnai ir žibučių pakalnės, piknikas pamiškėje stebint traukinius ir geriant kakavą su šokoladu glaistytais sausainiais, atokvėpiai saulėje stebint skęstančią baidarę, jaukūs pasisėdėjimai virtuvėje, "Deeper Upper" koncertas, kurį privalu klausytis tarp dūmų, užsimerkus ir šokant taip, kad į nieką neatsitrenktum, "kyšančių ausų" ir "kreivos nosies" komplimentai, pasibaigę dviem kvietimais į pasimatymą (bet aš į pasimatymus juk nevaikštau), "Ligretto" turnyras ir miegas. Toks saldus ir sunkus miegas, po kurio būna lengva. Bent jau trupučiuką lengviau pradėti sunkią savaitę...

„Kino pavasario“ filmas: Dalaso klubas

(Foto mano)

Nežinau, ar Jean-Marc Vallée filmas „Dalaso klubas“ (angl. Dallas Buyers Club) būtų patraukęs mano dėmesį, jei ne solidi krūvelė apdovanojimų, tarp kurių ir 2 Auksiniai gaubliai bei 3 Oskarų statulėlės. Na, dar ir smalsumas, kaip į savo neįprastą vaidmenį – transeksualą Rayoną – persikūnys Jaredas Leto. Šiaip ar taip, filmas iš esmės atitinka mano „must-see“ kriterijus – tikrais faktais paremta biografinė drama, paliečianti jautrias temas, tokias kaip narkotikai, ŽIV ir AIDS, homoseksualai, transeksualai.

Filmo veiksmas nukelia į 1985-ųjų Dalasą ir pasakoja elektriko, bulių rodeo kaubojaus ir šiaip apsukraus vyruko Rono Woodroofo (akt. Matthew McConaughey) istoriją. Kaip atlygį už palaidą gyvenimą jis vieną dieną gauna nemalonią „dovanėlę“  – ŽIV virusą. Gydytojai praneša Ronui, kad jam liko gyventi ne daugiau kaip 30 dienų, tačiau užsispyrusiam vyrukui mėnuo neatrodo pakankamas likusio laiko kiekis. Tad pagrindiniu jo tikslu tampa siekis bet kokia kaina prailginti šį laikotarpį. Kad tai padarytų, jis pasiryžęs viskam, pradedant eksperimentinių vaistų ir nelegalių gydymo preparatų iš Meksikos bandymais. Ir tai tik pati pradžia...

Taip filme įsisuka istorija, kur per vieno žmogaus gyvenimo pavyzdį analizuojamos kelios išties rimtų svarstymų reikalaujančios problemos: žmogiškumo ir teisingumo, gyvybės ir įstatymo susidūrimas. Filme kalbama ir apie draugystę – kad ir kaip paviršutiniškai tai skamba. Tačiau, kai ta draugystė užsimezga tarp tokių komplikuotų ir principingų asmenybių kaip Ronas ir Rayona (akt. Jaredas Leto), nepaminėti negalima.

Aktorių vaidyba tikrai verta Oskarų. Matthew McConaughey man iki šiol buvo pažįstamas tik iš tokių paauglystėje matytų filmų kaip „Vedybų planuotoja“ (angl. „The Wedding Planner“) ir „Kaip atsikratyti vaikino per 10 dienų“ (angl. „How to Lose a Guy in 10 Days“) tad, turbūt, per švelnu būtų pasakyti, kad jis man nušvito naujomis spalvomis. Ir tikrai kad ne ūsai San Francisko auksinį berniuką pavertė neatpažįstamu Dalaso kaubojumi, ne, tai Oskaro vertas talentas. Dėl Jaredo Leto apskritai trūkta žodžių. Plastiškos ryškiai pasidažiusios būtybės niekaip negalėjau susieti su ant scenos šokinėjančiu alternatyvaus roko dievuku. Oskaras. Tuo viskas ir pasakyta.

Filmas tiks ir patiks geros vaidybos, nejaukių ir konfliktiškų temų bei tikrų istorijų gerbėjams. Ir šiaip, nelabai įsivaizduoju, kam šis filmas galėtų nepatikti. :)

"Kino pavasario" filmas: Antrininkas

(Foto mano)

Jei reikėtų vienu žodžiu apibūdinti Richardo Ayoade‘o kinematografinę juostą „Antrininkas“ (angl. The Double), tas žodis būtų kafkiška. Nors filmas pastatytas pagal F. Dostojevskio novelę, ši drama su humoro ir trilerio prieskoniais neabejotinai primena austrų rašytojo F. Kafkos kūrinį. Tik čia pagrindinis veikėjas staiga netampa vabalu ar įtariamuoju neaiškiame teismo procese. Filmo herojus – ramus, drovus ir uždaras įmonės tarnautojas Saimonas Džeimsas (akt. Jesse Eisenbergas) – vieną dieną tiesiog nustoja egzistuoti. Jo niekas nepažįsta darbe, į kurį jis kasdien vaikšto septynerius metus, negana to, jis išnyksta ir iš įmonės duomenų bazės, o dėl šios priežasties negali gauti darbuotojo kortelės (o kol neturi kortelės – negali būti įrašytas į duomenų bazę. Kaip kafkiška!). Ir tai dar ne pagrindinė problema, mat ir taip keblų reikalą gadina nežinia iš kur atsiradęs drąsus šaunuolis identiškas Saimono dvynys – Džeimsas Saimonas. Iš pradžių Džeimsas atrodo visai geras vyrukas, mat siūlo pagelbėti Saimonui sužavėti įsižiūrėtą merginą Haną (akt. Mia Wasikowska). Tačiau viskas ima darytis vis kebliau ir galų gale kyla klausimas: kam iš tiesų Džeimsas padeda – Saimonui ar sau?

Filmas nukelia žiūrovą į distopinį pilką ir niūrų pasaulį, kur mažuose, į narvelius panašiuose, kambarėliuose, neaiškioje firmoje keistais kompiuteriais darbus atlieka tokie pat pilki ir niūrūs darbuotojai, vakare grįžtantys į dar skurdesnius ir tamsesnius kambarėlius. Filmo realybėje nėra itin keistų ar nematytų daiktų, na, nebent išskyrus neįprastus kompiuterius ir ryškiai mėlynos spalvos gaiviuosius gėrimus. Žmonės, rodos, irgi elgiasi gana normaliai – kasryt metro važiuoja į darbą, vakare lankosi kavinėse. Tačiau žiūrint „Antrininką“ vis neapleidžia nuojauta, kad kažkas čia ne taip. Tokį įspūdį dar labiau sustiprina filmo garso takeliui parinkta japoniška ir korėjietiška muzika (muzika Andrew Hewitto), daugelio žiūrovų ausiai skambanti pakankamai neįprastai.

„Antrininke“ galima aptikti gan ryškią aliuziją į Alfredo Hitchcocko filmą „Langas į kiemą“ (angl. Rear Window), mat be geležinės lovos, kėdės, stalelio ir televizoriaus, Saimono Džeimso kambaryje taip pat stovi ir žiūronai. Jų pagalba vaikinukas stebi priešais jo butą gyvenančią Haną. Jų dėka vieną vakarą jis tampa ir  keistos savižudybės (?) liudininku.

Filmas turėtų tikti ir patikti F. Kafkos novelių, distopinių pasaulių, Jesse Eisenbergo vaidybos (čia jis talentingai įkūnija du visiškai skirtingus personažus), galvą pasukti verčiančių, truputį niūresnių ar net šiek tiek šizofreniškų filmų gerbėjams.

Nejauku po filmo peržiūros grįžti namo apytamse gatve. Galbūt baisoka prasilenkti su šiek tiek geresne savęs versija?

"Kino pavasario" filmas: In Real Life

 (Foto: © Kino Pavasaris)

Tai, kad 40 proc. paauglių dažniau su draugais bendrauja virtualiai nei gyvai, žinojau prieš eidama į britų režisierės Beeban Kidron dokumentinį filmą „Realiame gyvenime“ (angl. In Real Life). Buvau girdėjusi ir kažką panašaus į tai, kad 90 proc. visos egzistuojančios informacijos yra sukurta per pastaruosius keletą metų. Tad šie faktai taip nenustebino kaip kita filmo dalis – pokalbiai su Britanijos paaugliais. Faktas, kad tai yra dokumentinis filmas, turėtų suponuoti idėją, kad interviu ir pokalbiai su jais negalėjo būti surežisuoti. Tačiau po to, ką pamačiau ir išgirdau labai vyliausi, kad šįkart tai taisyklei buvo nusižengta. Nes gauta informacija mane, švelniai tariant, pašiurpino. Ir labai labai nuliūdino.

Dokumentiniame filme, kaip man pasirodė, buvo svarbiausia ne tai, kad „vaje, kiek daug laiko jaunimas praleidžia prie kompiuterių“ ir „jei ne į kompiuterį, tai į telefono ekraną nuolat įlindę visi sėdi“. Šį kartą pasirinktas kitas šios temos kampas – problema ne (vien tik) laiko kiekis, praleidžiamas internete, bet tai, kaip tai paveikia ir formuoja jaunimo, būtent tos kartos, kuri jau gimė ir užaugo interneto ir kompiuterių amžiuje, sąmonę, požiūrį į gyvenimą, moralines vertybes. Baisoka, kad bendraudami internete jaunuoliai asmens kitoje ekrano pusėje nesuvokia kaip realaus žmogaus. Baisu ir tada, kai talentingas jaunuolis išmetamas iš Oksfordo, nes vietoj mokymosi jis kasdien 5 val. žaidžia kompiuterinius žaidimus ir dar 3 val. naršo „Youtube“. Baisu, kad pripažindamas, jog sugaišta daug laiko prie kompiuterio, jis nesuvokia to kaip realios problemos, nes mano, kad ši priklausomybė toli gražu negali lygintis su priklausomybe nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų, nes spoksojimas į ekraną nekenkia sveikatai (???). Tačiau man užvis baisiausia buvo filme kalbintų jaunuolių susiformavęs pasaulio ir savęs suvokimas. Kai vaikinukai realybėje ieško į pornografijos žvaigždes panašių merginų ir ne romantiškiems santykiams, o seksualinių poreikių patenkinimui jas išnaudojant ir žeminant, kai mokyklos draugės pardavinėja savo kūnus siekdamos surinkti pinigų naujiems „Blackberry“ ar leidžiasi seksualiai išnaudojamos dėl to, kad tik gauja vaikinų gražintų joms atimtus telefonus – va, tie dokumentinio filmo „Realiame gyvenime“ faktai, kurie man atėmė žadą.

Filme kalbinti ir Silicio slėnyje įsikūrusių įmonių atstovai, kurių pateikta informacija manęs taip pat nenudžiugino. Kuriant kompiuterinius žaidimus ir internetines svetaines pasitelkiami profesionalūs psichologai, kurių darbas yra rasti ir pritaikyti elementus, kurie „hipnotizuotų“ vartotojus, verstų juos vėl ir vėl sugrįžti į svetainę, dar ir dar kartą žaisti žaidimą. Kai mokslo žinios pasitelkiamos tokiems verslo ir pramogų industrijos tikslams – aš asmeniškai jaučiuosi pasipiktinusi. Juk tai iš esmės yra tas „slaptas ginklas“, tas „25-as kadras“, kurio taip bijojo visuomenė įsigalėjus reklamai.

Filmą reikėtų pažiūrėti tiems, kurie prie kompiuterio kasdien praleidžia daugiau nei valandą ne darbo tikslais. Kitaip sakant – beveik visiems. Nes iš esmės šis filmas kažkuriuo aspektu yra apie mus visus ir kiekvieną atskirai. Kitaip sakant – apie „realų gyvenimą“.

"Kino pavasario" filmas: Kill Your Darlings

(Kadras iš filmo)

Mėgstu filmus apie universiteto bendruomenės gyvenimą. Ne, tai ne kokia nostalgija, nes pati dar maišausi aukštojo mokslo įstaigos koridoriuose. Bet kai filmas nukelia į XX a. vid. Kolumbijos universiteto bendrabučius, kurs rašomosios mašinėlės klavišais barškina dar pirmakursis Allenas Ginsbergas (akt. Danielis Radcliffe‘as), laisvalaikį leidžiantis su kitais, vėliau bytnikų judėjimo ikonomis tapsiančiais Amerikos literatūros atstovais Jacku Kerouacu (akt. Jackas Hustonas) ir Williamu S. Burroughsu (akt. Benas Fosteris), dedu pliusą – man šį filmą pažiūrėti būtina. Tad dėl šios priežasties Johno Krokido režisuota biografinė romantinė drama „Nužudyk tuos, kuriuos myli“ (angl. Kill your darlings) tapo vienu iš pirmųjų mano pažiūrėtu filmu „Kino pavasario 2014“ programoje.

Filmo centre atsiduria jaunasis Allenas Ginsbergas, mažai gyvenimo matęs ir savęs dar neatradęs jaunuolis, iki atvykimo į universitetą gyvenęs su poetu tėvu Louisu Ginsbergu ir prižiūrėjęs psichikos sutrikimų turinčią motiną Naomi Ginsberg. Universitete būsimojo rašytojo keliai netrukus susiduria su žaviu išsišokėliu Lucienu Carru (akt. Dane DeHaan), pasižyminčiu gebėjimu suburti ir įkvėpti revoliucinėms literatūrinėms idėjoms būsimuosius rašytojus. Žavusis Louisas netrunka atskleisti Alleno talento lygiai taip pat, kaip ir išvesti savo naujojo draugo iš doros kelio: pripratina prie alkoholio, rūkalų ir kitų svaiginimosi būdų, įtraukia dalyvauti naktinėje invazijoje į biblioteką, išreiškiant naujos literatūros srovę skelbiantį manifestą ir „išlaisvinant“ knygas iš „uždraustojo skyriaus“... Linksmybės tęsiasi tol, kol Allenas neatsiduria per daug arti Louiso ir jo tamsių paslapčių. Paskui jau seka išdavystė, mirtis ir pasirinkimas – eiti už ar prieš tiesą, stoti už ar prieš save.

Režisierius pasirenka įdomią taktiką vesti žiūrovus per filme pasakojamą tikrais faktais paremtą istoriją – pirmiausiai parodoma filmo pabaiga. Žiūrovas, dar nesupažindintas su filmo veikėjais, regi pusnuogį jaunuolį vandenyje ant rankų laikantį mirštantį vyra, vėliau kalėjimo kamerą ir dviejų vaikinų ginčą apie tai, kas yra tiesa, o kas – tik fikcija. Tokiu sprendimu režisierius žiūrovui užmena dar daugiau mįslių ir įveda intriguojančios painiavos. Filmo kulminacija tampa ne tik siužeto įvykiai, bet ir žiūrovo „atrišami mįslių mazgai“, vedantys prie pradžios ir pabaigos susisiejimo.

Asmeniškai tinkamu sprendimu pavadinčiau filmui parinktą garso takelį, kuriame tiesiai iš 40-ųjų, apipintų Catherine Russell balso vingrybėmis, rokeriai „TV On The Radio“ žiūrovus bloškia į šiandieną. Į pasaulį po 70 metų, kur gatvėmis vis dar vaikšto savęs ieškantys hipsteriškais akiniais nosis pabalnoję ir vintažiniais švarkais pasipuošę allenai ginsbergai; galbūt tik pseudo menininkai, galbūt ateinančių kartų korifėjai.
Filmas gvildena šeimos, jaunystės ir identiteto paieškos, kūrybos, draugystės, meilės, homoseksualumo, išdavystės problemas. Jis neabejotinai tiks ir patiks poezijos, XX a. vid. studentiškos bohemos, bytnikų judėjimo, Danielio Radcliffe‘o vaidybos gerbėjams. Drįsčiau teigti, jog abejingi neliks ir tie, kuriems patiko Peterio Weiro juosta „Mirusių poetų draugija“ (angl. Dead poets society). Arba tiems, kurie tiesiog mėgsta rašomosios mašinėlės skleidžiamus garsus. :)

Akreditacija

"Kino pavasario" akreditacija jau pas mane. :)))

Dabar 2 savaites laisvu laiku manęs ieškokit "Vingy", "Pasakoj" arba "Skalvijoj". :)

 

"Kino pavasario" belaukiant

(Šitaip atrodo mano kovo 20-balandžio 4 d. puslapiai darbo kalendoriuje)

Belaukiant „Kino pavasario“ ateina svarbiausias darbas – peržiūrėti programą, susidaryti sąrašą, supildyti seansus į dienotvarkę ir kažkaip suspėti nueiti į kuo daugiau filmų.

Šių metų išrinktieji, kuriuos (kažkokiu būdu) norėčiau pažiūrėti yra (daugmaž pagal abėcėlę):

1.      Antrininkas

2.      Ar pameni Doli Bel?

3.      Banglentininkai

4.      Dalaso klubas

5.      Ekskursantė

6.      Glorija

7.      Groja Liuvinas Deivisas

8.      Ida

9.      Ji

10.  Klasės priešas

11.  Lūšies valanda

12.  Mandarinai

13.  Mergina iš spintos

14.  Nematomas gyvenimas

15.  Nesamasis laikas

16.  Nimfomanė. Pirma dalis

17.  Nimfomanė. Antra dalis

18.  Norte. Istorijos pabaiga

19.  Nužudyk tuos, kuriuos myli

20.  Pažadas

21.  Po oda

22.  Prasta šukuosena

23.  Raudona šeima

24.  Realiame gyvenime

25.  Snieglentininko istorija

26.  Sniego traukinys

27.  Stebuklas

28.  Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo

29.  Tiems, kurie nepasakoja istorijų

30.  Tomas atvyko į kaimą

31.  Venera kailiuose

32.  Vilko vaikai

33.  Zero teorema

So... I‘ll do my best!

Ką būtinai pažiūrėti norite Jūs? Gal turite kokių rekomendacijų apie filmus, neįtrauktus į mano sąrašą...? :)