Almost Pretty. Nesu miela.

Jei pažvelgčiau į save iš kampo, iš kurio pamažu žvelgti mane moko V, galėčiau pasidžiaugti, kad esu labai..., hm, kaip čia tinkamai išsireikšti...produktyvus žmogus? Jei neturiu rūpesčių - lengvai jų prisidarau. Jei neturiu dėl ko kvaršinti galvos - lengvai prisikuriu teorinių problemėlių.

Dar... pagal tai, kiek mėgstu padejuoti, atrodo, turėčiau seniai gerti antidepresantus. Laimei, šiuo atveju, labiau mėgstu perdėti. Ir labai pykstu ant žmonių, kurie savo dejavimais užgožia manuosius. Tiksliau pykau.

Taip. Kitiems žmonėms tikrai rūpi tik jie patys. Todėl pratinuosi klausytis kitų. Patikėkit, ne iš geros valios. Tam, kad kada prireikus, žinočiau apie juos viską, o jie man prikišti nieko negalėtų. Aš nebešoku į akis. Nebekalbu, kai manęs neklausia. O kai ir klausia, kartais nekalbu. Reikškis, mielasis. Aš patyliu.

O taip. Šiandien esu pikta. Nors klausau raminačių "The Perishers" ir tik vangiai vartalioju akytes. Šiaip esu įsiutusi. Viduje. Ten vyksta gražiausi sprogimai, vulkanų išsiveržimai ir kitos savidestrukcinės stichinės nelaimės. Mielai ką nors sudaužyčiau. Esu iš tų, kuriems reikia praktiškai išsikrauti. Gerai, kad bent į smurtą nelinkusi.

Dar. Ateina tas jausmas, nuo kurio visad bėgi. Nes pasakoms kartais pritrūksta fantazijos. O ir realybė ne tik nuvilianti. Ir jei nenirščiau, tikrai pasiskųsčiau, padejuočiau.

Bet.

Aš mėgstu gauti laiškus, kurių rašymo laiką, žinau, esu pavogusi. Priklauso jis tik man.

Ir nors nežinau, kaip reikiamai turėtų prasidėti knyga ir kaip baigtis visa istorija, ją mes jau rašom...