Riboje tarp 5adienio ir 6adienio.

Shit still happens.
Turiu omeny blogger'į. Kai nesiduoda jis man vakarais skaitomas, nors pasiusk. (Šiandien išimtis - kažkas naujo!)

Va, sėdžiu namų namie prie ekrano su puodeliu želės su braškėm, už lango stūgauja vėjas, man šąla kojos ir tai dar vadinasi "penktadienio vakaras". Ką padarysi.

Juk visi vakarai negali būti tobuli.

Nebeaplanko manęs didžios idėjos, įkvėpimai, užgaidos apie "didžius darbus". Aptingau net mąstyti, nors tu ką. Radau naują pomėgį - o gal tiesiog visiškai užsūpavo glėbys, kuriame galiu jaukiai susirangyti po tigriniu pledu. Murrr.

Meilė ar seilė. Bet būna. Tada imi dovanoti širdies gabalėlius ir bandai elgtis banaliai, kaip įprasta esant tokios kondicijos.

Laimei vis dar atsiranda tas paranoiškas jausmas iš praeities, apie buvimą ne laiku, ne vietoj, ne su tuo/tais, ne ten/ne tada/ ne kaip reikia.

Man reikia žieminių batų ir kažką pakeisti savo tobulame pasaulėlyje. Nejuokauju. Rimtai.

Weekend in my veins.

Priežastis, kodėl seniai nerašiau - labai, net labai susijusi su pačiu blogger'iu. Kas tiesa, tas ne melas, kad man "rašosi" tik vėlai, dažnai naktimis, kaip va dabar, o blogger'is tuo metu kaip tyčia mėto klaidas. Ir taip jau kokias dvi savaites, jei ne ilgiau! C'mon, kiek gi galima?! :/

O šiaip tai išbridau iš kažkokios vidinės duobės ir vėl plaukioju palaimingai paviršiui. Apturėjau smagų savaitgalį, kai pas mane svečiavosi sesutė. Pabuvojom konce, atlikom reikiamą ekskursiją po kelias mūsų naktinio Vilniaus lankomas vietas, sudalyvavom "Kino garaže" ir šiaip linksmai pasibuvom.

Per Vėlinių savaitgalį, priešingai nei pernai, svečiavausi namie. Bet spėjau įgyvendint dar ir su Vilnium susijusius planus - pagaliau aplankiau J.Ivanauskaitės kapą, nunešiau žvakutę. Kitą su V. uždegėm ir V. Kernagiui. Ir šiaip vakaras buvo tobulai pasivaikščiojimui skirtas. O Antakalnio kapinės su tamsoje šviečiančiais žiburėliais atrodė stulbinamai...

O kas šiaip geresnio? Pradėjo semestro pabaigos pradžia kvėpuot į nugarą - atsiskaitymai, koliai, prezentacijos. Bent kažkokio stebuklo dėka nustojau labai tingėti ir vis dažniau prisėdu ko naudingo nuveikt. Nors neapsieinu ir be linksmybių. "I.R." "Alaus namuose" vakar suėjo dar ir kaip. Paskui tobulai tingus sekmadienis jo glėbyje ir miego perteklius. Daug kavos su pienu ir graži muzika savaitės pabaigai.


Oh, you run away, cause I am not what you found
Oh, you’re in my veins, and I cannot get you out.

Gražios ateinančios savaitės. To reikia visiems. :)

Mintys, dilemos ir jų "gydimo" būdai.

Nežinau, kaltas ruduo, naujas Dr.Hauso sezonas ar 35 puslapių angliškas straipsnis apie propagandą mediologijai, bet atrodo, kad kiekviena naujai prasidėjusi savaitė atneša sūkurį naujų minčių ir idėjų. Tiesa, ne visos/visiems jos geros.

Aš nežinau, kaip gražiau ar švelniau reikėtų išreikšti savo savijautą. Gal būtų kažkas panašaus į "ne savo rogėse". Ar "narve". Vat, kaip dabar jaučiuosi.

Man iškilo keletas dilemų apie mano nemoterišką elgesį. Kai pasiskaitau tipinius "patarimus moterims, kaip neerzinti vyrų", kaskart nustembu. Ar aš labai nenormali, jei man nepatinka rašinėti/skambinti brangiajam kas valandą ir klausti ką/kur/su kuo veikia?
Aš niekam nenoriu varžyti/atimti asmeninio gyvenimo. Juoba, kad nenorėčiau, jog kas užvaldytų visą mano erdvę.
Man nepatinka ir klausinėti, ar jis mane myli. Juk meilė įrodoma ne žodžiais.
Aš ir nenoriu jo keisti pagal save. Juk susižavi skulptūra, o ne molio gabalu, kurį pats paverti keramikiniu indu pagal norimus išmatavimus. (Esmę pagauti ne taip sunku.)
Aš neverčiu jo tvarkytis. (Tai būtų nesąžininga mano jaukaus chaoso atžvilgiu.)
Aš nekuriu ir neplanuoju ateities. Mano planai žlunga dar neįvardinti. Viskas, kas turi įvykti – įvyks.
Ir t.t. ir pan. Man kartais neramu. Gal ne be reikalo? :o

Kad dingtų egzistenciniai klausimai, ryt eisiu nuveikti labai jau moteriško darbo - apsipirkti. Kad prablaškytų ir gražintų į žemę. Užteks čia sukti galvą. :) Dar ims skaudėti ar išsijungs nuo perkrovos. :D

Arbatos ir į lovą.
Jaukiai.
...ir moteriškai. Miau.

Duobės, šokai ir rudeninės šventės.

Antradienį pas mane atėjo ruduo. Tas tikras, vidinis. Tos duobės. Nesvarbu, kad vėliau pasireiškė jos su krištolo dangčiais (na, kaip karstas pas "Miegančiąją gražuolę"). Ir kai drugiai atlekia aplankyti tavo akių.

O šiandien ryte patyriau lengvą šoką. Nežinau kaip likusioj Lietuvos daly, bet pas mus, Vilniuj, snigo. Ne šiaip sau apšerkšniję lašai, o tie balti šalti kąsniai. Bet ne čia esmė. Šokas buvo tame, kad suvokiau, jog pasiilgau tų šaltų rytų, kai taip nesinori lipti iš lovos, kai už lango švaru ir rytinė kava turi neįprastą skonį. Pasiilgau ir nieko nepadarysi. :)

Vos praeis Vėlinės, imsiu laukti Kalėdų. Iki tol jų laukti kažkaip negražu. Reikia prideramai atšvęsti dar rudenines šventes. Kas supaisys, ko taip mėgstu Vėlinių ramybę ir neburbu ant amerikietiško "produkto" - Helovyno. (Priešingai nei ant holivudinių filmų ir McDonald'o mėsainių. :/)

O šiaip man viskas sekasi, bet kad laiminga esu dabar, nepasakyčiau. Savotiškai džiaugiuosi tuo. Kartais liūdesiukai atneša pilnatvę. Ir ypač įkvėpimus. Tik kad skaudina ne mane... Bet viskas šiais laikais kainuoja, argi ne?

Naktiminčiai.

Naktinis pasikapstymas po savo mintis. Gal net giliau. Turbūt ten kažkas viduj automatiškai atsiveria vos saulei nusileidus. Gal ir miegam todėl, kad mažiau galvotume. O kartais pavėluoji užmigti ir mąstai...

Prisimeni žmones - stebuklus (V.Ž.). Vidinius ir ne tik šėtonus. (Ironiška, ką? Bet turbūt mes dabar abu laimingesni.)
Kodėl trumpos pasakos vakarais griauna ilgąsias? O juk beveik neturi ką prisiminti: vieną naktį, vieną vakarą, vieną mėnesį...

Prisimeni žmones - ilgas liūdnas pasakas (M.B.). Mes buvom per daug vienodi. Tikrai. Ir per ilgai buvom pasimetę. Bet juk aš bandžiau, neneigsi. O gal ir nenorėtum neigti.

Prisimeni žmones - žaidimus (M.P.). Žmogų, su kuriuo viskas paprasta. Gal kartais to paprastumo ir stinga.

Kas dar? Dar yra ką prisiminti. Bet konkrečiai šio vakaro nuotaikos kaltininkas stebuklas.

O pas mane stebuklai kitokie.

------------
Pažiūri į Vilnių naktį. Į šviesas virš miesto. Ir negali, po šimts, tikrai negali netikėti pasakom.

Apšildantys gimtadieniai.

Aš sutinku, kad gimtadieniai kartais yra geras dalykas, BET. Jie turi atitikti 3 paprastus ir menkučius kriterijus:
1. Tai turi būti ne mano gimtadienis.
2. Gimtadieniai negali eiti iš eilės. Juo labiau jie negali būti 3-4 per savaitę.
3. Dovanomis pasirūpina kas nors kitas. Nes aš labai, oj, kaip labai, nemėgstu pirkti dovanų. Ne, iš tikro tai mėgstu, kai žinau, kas tą žmogų pradžiugins. Tada ir pirkti, ir rinkti, ir dovanoti yra malonumas. Priešingu atveju. Na, juk aišku.

Artėja maždaug laisvokas savaitgalis, kokio šį rudenį dar neturėjau. Koliai dar tik šviečia horizonte, jis bus toli. Tad gal pagaliau atsiras laiko sau ir namams.

O pas mus dar šalta...:/

Tai kaip ten su tuo šildymu...?

Savaitgaliai ir dar šis bei tas.

Jei daryčiau savo savaitgalių tyrimą (apie kuriuos intensyviai skaičiau visą šeštadienį rinkodaros koliui), tai paprasčiausia juos būtų stratifikuoti į savaitgalius su juo arba kitokius savaitgalius. Pastaruosius dar būtų galima išskirti į prieškolinius savaitgalius, savaitgalius, kai aš namie ir savaitgalius, kai namie jis. Kokybiniai ir kiekybiniai šių savaitgalių tyrimai skiriasi kaip moliūgų uogienė nuo lašišos. (Nieko namie netrūksta. O ypač skonių įvairovės po savaitinės makaronų dietos).

Ranginėje matavimo skalėje dabartinis mano prieškolinio ir naminio savaitgalio hibridas nėra paskutinis. Būna ir blogiau. Nes gimtinė po mėnesio pertraukos, oi, kaip gerai. Labai labai. Ir nors Vilniuj laukia jis, aš savanaudiškai ištempčiau viešnagę pora dienų ilgiau, jei tik ne artėjanti savaitė. Tarkim gan sunki. Koliai ir gimtadieniai. Hm.

O šiaip tai aš gyvenu kaip visada gerai. Gerai buvo net kai piniginė gulėjo neliečiamam skyriui, išgyvendama juodžiausias pastarųjų... daugelio mėnesių, dienas. Ir net kai kentėjau į gražiausias rudens dienas žvelgdama pro langą ir krūvą istorijos knygų. Eh. Pasitaiko. :)

O šiaip - gi ruduo. Ko daugiau norėti? :)