Taip, aš namie, man atostogos (kartu su moksleiviais). Cha cha, VU atostogos viena diena ilgesnės nei kitų universitetų. :P Štai ką gauni čia stodamas. :D
Seniai turėjau tokį nerealų savaitgalį. Na, tokį kitokį, nei įprasta Vilniuj - klubai ir kitos nesąmonės.
Dėl visko "kalti" K ir P gimtadieniai. O kaip aš galėčiau negrįžt į savo pačiausių berniukų šventę?.. :) Ir dar Š! Kaip gera jaustis laukiamai, pasiilgatai ir tiesiogine šio žodžio prasme vaduotis iš draugų glėbio pusę 6-ių ryto, kai galva spengia nuo miego trūkumo. O dar toks rytas, kai švinta ir virš laukų pamažu kyla rūkas. Jei būčiau pasiėmusi savo Canon'iuką, garantuotai būčiau pasukusi į kairę - ne namo į lovą, o takeliu į rūke paskendusį parką. Aw. Yra žmonių, kuriuos laikui bėgant myli vis labiau. Dabar lauksim P Vilniuj. :)
Dar šiandien klausydamasi Verbų sekmadienio mišių apturėjau religinį pasvarstymą. Hm. Visad laikiau save tikinčia. Na, ta prasme man kartais reikia pasikalbėti su Dievu, aptarti kai kuriuos reikalus. Retkarčiais nueinu į bažnyčią. Man patinka ramybė joje, susikaupimas ir ta mistiška prietema, kai šviesa tik vos vos skverbiasi pro dulkėtus vitražus. Paslaptinga rimtis šventųjų statulų veiduose. Ir dar tas keistas jausmas... Dar visad mėgau vargonus. O šiandien pamąsčiau, kad į bažnyčią realiai ateinu tik per didžiąsias šventes, o tokį dalyką, kaip išpažintis, ignoruoju praktiškai 3 metai. Man patiko sociologijos dėstytojos senelio mintis, kad jis tikįs Dievu, o ne bažnyčia. Turbūt man kažkas panašaus.
Šiaip, man atrodo su Vilnium tikrai kažkas ne taip. Čia, namie, vos per dvi dienas sugebėjau pailsėti, kaip už visą savaitę. O ten laikas ne bėga, o tiesiog lekia. Prakeiktas miesto gyvenimo tempas. :/ Nors nepaisant jo, viską apie Vilnių myliu. :)
Žinau, kad šį vakarą grįžta V. Ir gal žinau, kad gal J buvo gal teisi. :)
Ir aš žinau, kad nežinau, kas dabar bus.
Bet dabar man atostogos...
...tad nuo ryt aš pradedu mokintis teisę, informatiką, makroekonomiką ir anglų...
