Aš piešiu. Nes žinau, ką turiu nupiešti. Ką noriu. Ką reikia. Nes nuo 4-adienio galvoju apie pianistą "Tamstoje" ir... na ir jį.
Bet jau užtenka gyventi, sapnuoti, galvoti. Dabar ne apie tai.
Aš labai turiu viską pakeisti. Ne viską, o tvarką, kuria iki šiol vadovaujuosi, t.y. nieko nedaryti iki paskutinės minutės. Reikia imti ir sudėlioti save į lentynėles. Pramogos ir pareigos savu laiku. Nes grįžti penktą ryto kelias naktis iš eilės ir miegoti dieną, kad kitam vakarui vėl būtum pasiruošusi darosi (labai panašu, kad) man artima.
Tai gąsdina.
Man sveika pasiilgti fotografijos. Nes jau turiu savų planų ir nekantrauju pačiupinėti savo naują žaisliuką. Aw.
Ir šešėlis, kad viskas nėra per ne lyg kokčiai-saldžiai-tobula mane daro gyvą.
Ir vis dar laimingą.
Tik kad delsminučių nebūtų per daug.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą