2014 m. balandžio 19 d., šeštadienis

Apie panašius likimus arba kinematografinius šablonus

(Kadras iš filmo Walk the Line)


Pažiūrėjau Jameso Mangoldo filmą „Walk the Line“, paremtą Johny Cash‘o biografiniais faktais, ir man kilo toks klausimas – ar daugelio muzikantų istorijos panašios, ar tiesiog filmai apie juos daromi pagal tam tikrą šabloną? Paskutinis mano matytas panašaus „sukirpimo“, t. y. biografiniais faktais paremtas filmas apie muzikantą, buvo Tayloro Hackfordo „Ray“ apie legendinį bliuzo muzikantą Ray Charles. Ir dabar žiūrėdama „Walk the Line“ vis negalėjau atsikratyti jausmo, kad žinau, kas bus toliau. Gal todėl, kad viskas vyko pagal tą patį scenarijų: vaikystės trauma (miręs brolis abiem atvejais), sunki karjeros pradžia, tada staigi šlovė, sukelianti problemas šeimoje ir įklampinanti į narkotikų liūną, paskui kita moteris, šeimos iširimas ir kūrybinė krizė, lūžis (pageidautina – sąmonės praradimas koncerto metu ant scenos), tada detoksikacija ir laiminga pabaiga. Iš tiesų atpasakojau abiejų filmų scenarijus. Filmai geri, dėl to nesiskundžiu. Tačiau Jamie Foxxą sukeitus su Joaquinu Phoenixu ir pakoregavus garso takelį – nelabai būtų skirtumų. Tad dabar siųsiuosi daugiau muzikantų biografijų ir žiūrėsiu, kaip ten yra iš tiesų.




2014 m. balandžio 13 d., sekmadienis

"Kino pavasariui" pasibaigus

(Foto: mano)



 Nors oficialiai Kino pavasaris baigėsi prieš daugiau nei savaitę, tačiau dar kelias dienas „Vingis“ gyveno festivalio nuotaikomis ir rodė papildomus kai kurių filmų seansus. Labai gaila, kad nepavyko juose sudalyvauti dėl studijose spaudžiančių darbų ir deadline'ų (per Kino pavasario maratoną ir kasdienį sėdėjimą kino teatre teko šiek tiek nuo visko atsilikti aukojant kai kurias paskaitas ir darbus dėl filmų. Kinomanai šia auką tikrai supras!). Tačiau, kad galėčiau įvertinti kas ir kaip man, kaip sąrašų maniakei, būtina pateikti ataskaitą sau. Taigi...

Oficialioji „ataskaitos“ dalis.
„Kino pavasario“ metu iš 14 oficialių kino festivalio dienų kine buvau 10 dienų (dešimt dienų, bet ne 10 kartų! Savaitgaliais, o kartais ir savaitės vidury, į „Vingį“ važiuodavau 2 kartus: pirmoje dienos pusėje ir paskui dar kartą grįždavau vakare). Iš viso pažiūrėjau 14 filmų (neįskaičiuoju filmo „Redirected. Už Lietuvą“ kurį jau buvau mačiusi anksčiau) iš norimų 32 (naiviai norimų, nes į kitus tiesiog nebuvo įmanoma spėti ar eiti dėl, pvz.: vėlaus seanso laiko):
1.      Antrininkas
2.      Dalaso klubas
3.      Glorija
4.      Groja Liuvinas Deivisas
5.      Ida
6.      Lūšies valanda
7.      Mergina iš spintos
8.      Nesamasis laikas
9.      Nužudyk tuos, kuriuos myli
10.  Realiame gyvenime
11.  Snieglentininko istorija
12.  Stebuklas
13.  Tomas atvyko į kaimą
14.  Venera kailiuose

Taip pat teko sudalyvauti edukacinio kino kūrimo projekto/konkurso „Kuriam kiną!“ filmukų pristatyme ir diskusijose su filmukų kūrėjais.


Kiti faktai/pastebėjimai.
2 iš matytų filmų buvo dokumentiniai.
4 iš šių filmų („Ida“, „Mergina iš spintos“, „Nesamasis laikas“, „Stebuklas“) dalyvavo/filmą pristatė režisieriai/kūrybinė komanda, tad dalyvavau ir diskusijose su jais po filmo peržiūros.
Visiems/tam tikro filmų žanro/temų mėgėjams siūlau ir rekomenduoju: „Antrininką“, „Dalaso klubą“, „Snieglentininko istoriją“, „Lūšies valandą“, „Nužudyk tuos, kuriuos myli“, „Tomas atvyko į kaimą“.
„Kino pavasario“ (mažyčiai) nusivylimai: „Gloria“ (manau, jog kaltas ne filmas, o tai, kad jis skirtas truputį vyresnei auditorijai nei aš), „Nesamasis laikas“ (labai tikėta ir nuspėjama pabaiga ir šiaip filmo aprašymas ir anonsas buvo sukėlęs daugiau lūkesčių).

Ir dar...
3 iš matytų filmų epizodinius „vaidmenis atliko“ katinai. Šunų, kiek pamenu, nebuvo nė viename. 



2014 m. balandžio 7 d., pirmadienis

Nuo 5-adienio iki 7-adienio


(Foto: pavogta iš interneto lobynų)

Savaitės etape penktadienis-sekmadienis yra labai daug gerų dalykų: gauti stalelį ir šokolado "Piano man" bare, atrasti naują mėgstamą dainą sėdint prie "Pogo" baro, grįžus naktį namo šokti virtuvėje pagal Days n daze "Misanthropic Drunken Loner", paskui kolektyviniai buto "šeimos" pusryčiai šeštadienio ryte, shopingas su A. ir I., 16,5 km dviračių žygis, bedugnės, kalnai ir žibučių pakalnės, piknikas pamiškėje stebint traukinius ir geriant kakavą su šokoladu glaistytais sausainiais, atokvėpiai saulėje stebint skęstančią baidarę, jaukūs pasisėdėjimai virtuvėje, "Deeper Upper" koncertas, kurį privalu klausytis tarp dūmų, užsimerkus ir šokant taip, kad į nieką neatsitrenktum, "kyšančių ausų" ir "kreivos nosies" komplimentai, pasibaigę dviem kvietimais į pasimatymą (bet aš į pasimatymus juk nevaikštau), "Ligretto" turnyras ir miegas. Toks saldus ir sunkus miegas, po kurio būna lengva. Bent jau trupučiuką lengviau pradėti sunkią savaitę...


2014 m. balandžio 1 d., antradienis

„Kino pavasario“ filmas: Dalaso klubas

(Foto mano)


Nežinau, ar Jean-Marc Vallée filmas „Dalaso klubas“ (angl. Dallas Buyers Club) būtų patraukęs mano dėmesį, jei ne solidi krūvelė apdovanojimų, tarp kurių ir 2 Auksiniai gaubliai bei 3 Oskarų statulėlės. Na, dar ir smalsumas, kaip į savo neįprastą vaidmenį – transeksualą Rayoną – persikūnys Jaredas Leto. Šiaip ar taip, filmas iš esmės atitinka mano „must-see“ kriterijus – tikrais faktais paremta biografinė drama, paliečianti jautrias temas, tokias kaip narkotikai, ŽIV ir AIDS, homoseksualai, transeksualai.
Filmo veiksmas nukelia į 1985-ųjų Dalasą ir pasakoja elektriko, bulių rodeo kaubojaus ir šiaip apsukraus vyruko Rono Woodroofo (akt. Matthew McConaughey) istoriją. Kaip atlygį už palaidą gyvenimą jis vieną dieną gauna nemalonią „dovanėlę“  – ŽIV virusą. Gydytojai praneša Ronui, kad jam liko gyventi ne daugiau kaip 30 dienų, tačiau užsispyrusiam vyrukui mėnuo neatrodo pakankamas likusio laiko kiekis. Tad pagrindiniu jo tikslu tampa siekis bet kokia kaina prailginti šį laikotarpį. Kad tai padarytų, jis pasiryžęs viskam, pradedant eksperimentinių vaistų ir nelegalių gydymo preparatų iš Meksikos bandymais. Ir tai tik pati pradžia...
Taip filme įsisuka istorija, kur per vieno žmogaus gyvenimo pavyzdį analizuojamos kelios išties rimtų svarstymų reikalaujančios problemos: žmogiškumo ir teisingumo, gyvybės ir įstatymo susidūrimas. Filme kalbama ir apie draugystę – kad ir kaip paviršutiniškai tai skamba. Tačiau, kai ta draugystė užsimezga tarp tokių komplikuotų ir principingų asmenybių kaip Ronas ir Rayona (akt. Jaredas Leto), nepaminėti negalima.
Aktorių vaidyba tikrai verta Oskarų. Matthew McConaughey man iki šiol buvo pažįstamas tik iš tokių paauglystėje matytų filmų kaip „Vedybų planuotoja“ (angl. „The Wedding Planner“) ir „Kaip atsikratyti vaikino per 10 dienų“ (angl. „How to Lose a Guy in 10 Days“) tad, turbūt, per švelnu būtų pasakyti, kad jis man nušvito naujomis spalvomis. Ir tikrai kad ne ūsai San Francisko auksinį berniuką pavertė neatpažįstamu Dalaso kaubojumi, ne, tai Oskaro vertas talentas. Dėl Jaredo Leto apskritai trūkta žodžių. Plastiškos ryškiai pasidažiusios būtybės niekaip negalėjau susieti su ant scenos šokinėjančiu alternatyvaus roko dievuku. Oskaras. Tuo viskas ir pasakyta.
Filmas tiks ir patiks geros vaidybos, nejaukių ir konfliktiškų temų bei tikrų istorijų gerbėjams. Ir šiaip, nelabai įsivaizduoju, kam šis filmas galėtų nepatikti. :)