2011 m. lapkričio 26 d., šeštadienis

Laukimo laukimas.




Tai va, bloge jau pas mane Kalėdos. Sukurpiau šiandien naują logotipą ir neištvėriau neužsidėjusi (gal ne toks žymus nusikaltimas - parduotuvės puoštis šventėms ėmė lapkričio 2-ąją!). O realiam gyvenime leisiu sau švenčių imt laukt bent jau nuo gruodžio pirmos. :) Gal net kokį Advento kalendorių įsigysiu, kad tas laukimas būtų labiau apčiuopiamas. :)

Ilgas šiltas šeštadienis namie su krūva mamos kepinių. Pasilepinimai prieš stojant į didžius darbus, kurie ims griūti ant galvos nuo kitos savaitės. Kol Vilnius dabar taip toli, toli atrodo ir pirmadienis, ir tie darbai... Aš va sėdžiu taip, žiūriu į naują logotipą ir svajoju apie karštą vyną su cinamono lazdele, kalėdinį pyragą, žėrinčią eglutę ir sniego šūsnis už lango... Svajoju, kaip pradėsiu laukti. :)

2011 m. lapkričio 17 d., ketvirtadienis

Parduotuvių baubai, literatūra ir atradimai




Aš pradėjau paniškai bijoti parduotuvių: ypač batų ir rankinių. Pirmadienį susidūriau su abiem fobijom. Kodėl bijau?

Batų parduotuvių fobija: Toks jausmas, kad ten būna daug gražių batų tada, kai tau jų nereikia, nieko nesiruoši pirkti. Bet visi staiga dingsta, kai jau pasiryžti (rytinio šaltuko vejamas) atlapoti piniginę ir įsigyti žieminius batus. Tai va. Kad nekamuotų klausimas dėl pabaigos, atsakau - žieminių batų nenusipirkau, užtad nusipirkau visai nereikalingus (ketvirtus - o man tai jau labai daug), bet labai gražius sezoninius batus, kurie, nujaučiu, pateisindami savo vardą vieną sezoną ir tetarnaus.

Kuo baisios rankinių parduotuvės? Ogi tuo, kad labai sunku išsirinkti tarp gražios ir funkcionalios daiktų talpyklos. Optimalių sprendimų atitinkančių abi kategorijas ir man patinkančių nerandu. Arba jos dingsta (kaip ir batų atveju). Tad visad suploju nuskausminančią sumelę ir išeinu arba su gražia, į kuria niekas nė velnio netelpa, arba su talpia, bet ji, tarkim, zomšinė, tad sugadinu ją pirmo išėjimo kur nors metu. Žodžiu, kai reikia rankinės jau žinau kuo visa tai baigsis - nukentėsiu finansiškai, o naudos realios nebus.

Va ir pasiguodžiau. :)

Be parduotuvių lankymų dar labai daug skaitau. Šiuolaikiniam lietuvių literatūros egzaminui per semestrą reikėjo sukrimsti 17 knygų. Bet pas mane knygų krūva proporcingai laikui nė kiek nemažėjo, tad artėjant sunkiam gruodžiui (kada kažkokių neišmanėlių tvarkaraščių sudarinėtijų dėka net šeštadieniais sėdėsiu paskaitose) bandau tą neteisybę sutvarkyt. Kol kas ji sėkmingai "tvarkosi" tokiu greičiu, kad nespėju net knygų viršelių "Knygos lentynėlės" skyrelyje pakeist.

Ir dar pasidalinsiu tokiu atradimu. Nežinau kaip kiti, bet kai aš išgirstu "savaitės vidurys" automatiškai pagalvoju apie trečiadienį, bet šiandien su R, A, ir A netikėtai "atradom", kad savaitės vidurys iš tikro taigi ketvirtadienis! :D Ir kokių tik žmogus atradimų nepadarai po 21 metų nenuovokos...

2011 m. lapkričio 6 d., sekmadienis

Nuo ketvirtadienio iki šiandien.



Prisimenant praeitą savaitę atrodo, kad laikas iki 4-adienio vakaro prabėgo visai nepastebimai. Tiesa, tas ilgasis savaitgalis, o trečiadienį ir paskaitų nemažai... Ir pagaliau atėjo. Big day. Taigi, 30STM koncertas sakyčiau buvo labai geras. Tiesa, stovėjimas per nugarą ir kojas kirto daug smarkiau, nei per "Hurts" koncertą, bet kaip visada tokiuose dalykuose laukimas būna vertas skausmo. Į koncertą ėjau vedama paugliškos nostalgijos jų muzikai. Tiesa, koncerto metu pasijaučiau gan sena, nes aplink spiegiančios -niolikmetės kažkaip įkyriai erzino. Bet su visais dainavau (kiek mokėjau) ir šokinėjau (nes tai buvo būtina nenorint, kad tave kažkas sumindytų). Šviesos, Jared gebėjimas valdyti publiką, visi tie spalvoti burbulai ir konfeti su laimingųjų sausainukų užrašais buvo išties gražu. Negaila nė vieno lito iš visų 120. Ir bent kartą nueiti į tokį koncertą tikrai verta. :)

O savaitgalis vėl prabėgo nepastebėtas. Nors šį šeštadienį vietoj ruošimosi rytdienos koliui su V, J, E ir A padarėm alaus terapiją ir žaidimų vakarą, su V padarėm išvadą, kad su visais mūsų savaitgaliais, kuriuos praleidžiam kartu, taip - jie kažkur dingsta. Užtad šiltas ir gražus ruduo nedingo dar! Tad už jį ir pakelsiu šio vakaro puodelį kavos, kurios tuoj eisiu išsivirti... :)

2011 m. lapkričio 2 d., trečiadienis

Apie žaibiškus sprendimus ir kasmetinius ritualus





Šiandien eilinį kartą padariau tai, ko dar pusvalandis (ką čia pusvalandis - 5 min.) prieš tai net nebuvau pagalvojusi. Ėmiau ir nusipirkau bilietą į 30 Seconds to Mars. Panašiai buvo su šiemetinėm Roko naktim, paskui su Hurts koncertu, dabar vėl... Ne, tikrai nesigailiu. :) Priešingai. Džiaugiuosi kaip mažas vaikas ir ne tiek laukiu, kiek noriu ištempti tą laukimo laiką, nes jis visad pats saldžiausias. Kol nori, nekantrauji, tikiesi. Ir paskui pagaliau gauni. Eh.

O šiaip tai mini atostogos prabėgo visai neblogai. Pasidariau (labai mažą) dalį darbų, pailsėjau, prisimiegojau, apsilankiau pas dantistę, pažiūrėjau porą filmų ir vieną koncertą, parsisiunčiau Coldplay (o, taip - piratauju) albumą ir keletą kitų grupių dainų, peržiūrėjau naują PLL seriją, paglosčiau katiną ir aplankiau kapines bei gyvuosius gimines. Žodžiu - nenuobodžiavau.

Dabar vėl grįžau į sostinę, kur per artėjančius darbus ir atsiskaitymus bei skaitymus galo nesimato, savaitgaliai planuojami į priekį atmetant ir renkantis įvairias smagias alternatyvas, pildomi viešojo transporto bilietėliai, perkamas "Dvaro" pienas ir rytais verdama kava. Kartais aš to pasiilgstu. Ko? Visko. :)

P.s. Šiemet vėl aplankiau J. Ivanauskaitės kapą ir uždegiau žvakutę. Įdomus sutapimas, kad ryt kaip tik turiu daryt apie ją, jos gyvenimą ir kūrybą pristatymą. O šiaip manau, kad žvakutė gali virsti gražiu kasmetiniu ritualu. :)

2011 m. spalio 25 d., antradienis

Gyvenu tuo, ką matau




Daug gražių ir gerų dalykų nutinka kasdien. Pavyzdžiui, aš šiandien buvau A. Kaniavos koncerte.
Su manim labai maloniai pasisveikino VU centrinės bibliotekos abonemento bibliotekininkė.
Dėstytoja leido neit į paskaitą šeštadienį.
Nereikėjo ilgai laukt troleibuso, nes 17-as atvažiavo iškart. Nuoroda
Šį rytą pabudau išmiegojusi ir pailsėjusi.
Gavau pusę "Mars" šokolado.
Parduotuvėje radau reikiamą grietinės indelį.
Pirmą kartą mačiau vaivorykštės spalvom nuspalvintas šv. Jonų bažnyčios lubas ir pagalvojau, kad jei kada po daug metų žvelgsiu taip pat, tai žinosiu, kad per tą laiką buvo daug gražių dalykų.
Nes gražūs dalykai tokie jau yra.
Jie tiesiog dalykai.
Bet gražūs.

Na tai tiek žinių. My Windows is shutting down.

2011 m. spalio 13 d., ketvirtadienis

It HURTS so good.



Nežinau, kaip įvardinti tą jausmą PAGALIAU juos išvydus scenoje gyvai. Pagaliau - ne tik dėl to, kad beprotiškai už****o laukti mandagiai vėluojančių "Lemon Joy", kurių klausytis man buvo realiai tokia pat kančia, kaip ir šiaip stoviniuoti dairantis po areną. Dar tas nervus, o ne instrumentų stygas tampantis, derinimas. Ir pagaliau... Geriausiai viską apibūdina V žodžiai: "Kiekvienas jo (Theo) judesys kelia masinį orgazmą." Tikrai - kiekvienas dainininko judesys, mostas, žodis, žvilgsnis, žingsnis iš vietos kėlė visuotinį žiūrovų (ar tiksliau - žiūrovių, kurių ten tikrai buvo dauguma) pasitenkinimą. Plojimai, šūksniai, spiegimai. Ne be reikalo. Balsas skambėjo, sakyčiau, net geriau nei įrašas. Kas buvo tikrai verta dėmesio.

Pati apturėjau katarsį, visiškai estetinę pilnatvę gėrėdamasi skrupulingai surežisuotu koncertu, dvaro kiemą (mums asmeniškai) primenančiomis dekoracijomis, kokybiška muzika, stipriu spalvingu balsu ir nepaprastai žaviais, it ką tik iš nespalvoto klasikinio Holivudo filmo nužengusiais vyrais. Ypač Theo, kurio vien išvaizdos pedantiškai skrupulingas klasikinis paprastumas verčia nepaliaujamai juo gėrėtis. Mmmm. Sakyčiau tikras vyro idealas, pavargus nuo moteriškėjančių aukštosios mados vyriškių ar "messy" gatvės stileivų.

Gerai, baigiu varvinti seilę, prisimindama vakarykštį, dabar jau sapną primenantį grupės "Hurts" koncertą ir sklebiu moralą. O jis toks - nenuėjus į koncertą lieka tik pavydžiai graužtis nagus. :)

2011 m. spalio 11 d., antradienis

Vienuolika dešimt vienuolika





Šiandien yra, tarkim, džiugi diena. Wohoo!

Iš tikro tai džiugi diena, tiksliau - vidurnaktis, buvo šeštadienį. Tąnakt aš po daugiau nei mėnesio pertraukos atsidariau savo didžiai išsiilgtą Bloggerį. Ne, nebuvau jo metusi dėl kokių nors paikysčių. Niekada to nepadaryčiau dėl savo brangių ir nuolat viena akimi stebimų blogų. Viskas daug mažiau priklausė nuo mano valios. Gal kažkokių virusų, o gal šnipų dėka mano juodas, deformuotais nuo lempos mygtukais kompiuteris, atsisakė į save priimti visą Google dosnų rinkinį. Kitaip sakant buvau visiškai ir negrįžtamai atskirta nuo Google paieškos juostos, Gmail'o, nenaudojamo Google+ ir, nelaimei, Blogger'io. Bet nebūtų mano Brangusis toks nuostabus, jei nerastų išeities iš informatikinių problemų. Kelios nuimtos ir uždėtos varnelės, pakeisti ir perkurti sisteminiai failai ir aš vėl mėgaujuosi Google'indama ir Blogindama. :)

O blogo tai aš, oj, kaip pasiilgau. Kaip jau kažkada čia rašiau - kai nieko niekur nefiksuoju, atrodo, kad niekas ir nevyksta. Bet vyksta. Nauji mokslo metai, rudenėjantis, šalčiu užaštrintas Vilnius, naujas butas Žirmūnuose, nauja veikla, iššūkiai, šūsnis privalomų perskaityti knygų ir "HURTS" poryt. :)

Gyvenam, o kas belieka? :)

2011 m. rugpjūčio 23 d., antradienis

Paskutinės dienos.




Mano vasara oficialiai baigėsi. Kas, kad dar liko kelios dienos iki oficialaus rugsėjo - mano daiktai sukrauti ir jau ryt pajudės sostinės kryptim. Nauji mokslo metai, naujas butas, iš dalies naujos kambariokės... Kai kas vis dar lieka sena.

Naujas ruduo.

Šiandien turėjau tikrai smagią dieną kirpykloje, knygyne ir "Čiarly". Nors ir lijo, smagu buvo sėdėti lietų praleidžiančioje stotelėje su sese ir R. Smagu, iš dalies, buvo viskas.

Peržvelgiau vasaros "must-do" (taip taip, visi tie kituose bloguose daromi dalykai kartais užkabina pabandyti). Realiai daugiau ką nuveikiau vasaros pradžioj, kada dar buvo ūpo atostogauti. Arba netyčia, kai viskas priklausė ne nuo manęs, ne nuo mano iniciatyvos. Tad nelabai džiaugiuosi. Iš tikro jei kuo ir pasigirčiau tai dideliu kiekiu peržiūrėtų serialų.

O šiaip, sako, dar keliom dienom vasara grįš. Pabandysiu tuom pasidžiaugti, tik jau sostinėj ir kitaip. O tada žiūrėsim, ką ruduo atneš. :)


2011 m. rugpjūčio 9 d., antradienis

Normalūs ir nenormalūs. Savaitgaliai taigi...




Vieną savaitgalį praleidau Šventojoje prie jūros - visai kaip dera normalią vasarą. O kaip dera normalią lietuvišką vasarą - tą savaitgalį lijo ir buvo šalta. Nepaisant to, kopose buvo išgertas alus, naktys pramiegotos necivilizuotuose nameliuose, o vakarai aplaistyti pilstomu alumi. Visko po truputį. J ir naujo pažintys. Užskaitom.

Kitas savaitgalis prarėktas roko naktyse, atsiprašau, Galapaguose. Roko naktų era baigėsi. Liūdna, bet ką padarysi. Irgi visko po truputį. Vos grįžusi labai norėjau sukurpti ką nors pikto ir kritiško exroko naktų tema, bet praėjus porai dienų viskas atslūgo ir oranžinė apyrankė dabar primena tik karštą savaitgalį. Tą karštį, apie kurį svajoji vasaros vakarą klausydamasis pliaupiančio už lango lietaus.

O šiaip laukiam kokio ateities pokšto. Kad nustebintų. Ir tada juoksimės arba verksim.


2011 m. liepos 27 d., trečiadienis

Nieko.




Gerai, kad bent kartą per savaitę nutinka kažkas tokio, kas vis neleidžia man užmigti ir "paleisti savęs iš rankų". I know what I mean.

Prieš dvi savaites su V ir jo tėčiu pakeliavom po Vakarų Latviją, praeitą savaitę padarėm mini meet'ą su tais geriausiais. Gaila, kad tik P Amerikoj, geriausiu atveju sutiksim jį tik rudenį. :/

Na, o ryt vėl labai trumpai ragausiu Vilniaus, o tada savaitgalį leisiu Šventojoj. Pas savo J.

O šiaip lyja. Ir man iš tikro vienodai, nes lietus ar saulė - vis tiek nėra noro (iš dalies ir galimybių) ką nors veikti. :)

Ir šiaip man daug kas vienodai. Žiūriu kostiumines dramas apie hercogienes arba serialus apie dailius žmonės ir galvoju apie neišsipildančius gyvenimus. Ai.

Whatever.

2011 m. liepos 12 d., antradienis

Pasiekimai.




Šiandien aš pakilios nuotaikos. Na gal ne visą dieną, bet maždaug nuo tada, kai nustojau zirzt dėl miego trūkumo ir nutolinau artimiausius rūpesčius į ateitį.

Savaitgalis sostinėj, kaip visada išėjo į naudą man, ir į žalą piniginei. Bet visumoj geras laikas su V, J ir E viską kompensuoja. O kaip kitaip. :)

Šiandien galiu pasidžiaugti tokiais pasiekimais: atidaviau brangiajį į MRU rankas (tikiuosi atsiimt magistrantuotą politiką), narsiai atsisakiau fast food'o vardan 2 žalių obuoliukų, sužinojau piniginę papildysiantį rotacijos rezultatą, atidariau maudymosi sezoną ir pasižadėjau nenusimušti ūpo...viskam.

So... let's keep going. :)

2011 m. liepos 6 d., trečiadienis

Tas pats.




Kaip išmoksti gyventi gyvenimą vertą paveikslėlių? Vertą nuotraukų, vertą atsiminimų...?

Mano dienos susideda iš miego, maisto ir serialų. Viena serija, kita serija... Dešimtys. Sezonai.
Lietus.
Raudonavo vyšnios sode. Dabar jos raudonuoja stiklainy. Ramiau.
Ir daug sąžinės, laukimo ir nelaukimo rudens.
Laukimai smėlio ir jūros vėjo.
Laukimas įkaitusio saulėje asfalto ir šokoladinių kokteilių. "Didelį, prašom."
Ar aušta, ar temsta, a?

Time to change smth, yeah?

2011 m. liepos 2 d., šeštadienis

Rudens!




Kaip sužinoti, kada ateina metas rašyti blogo įrašą? Ogi kai pajunti, kad mintys nebesusidėlioja.

Savaitę vengiau įvardinti tai, kuo taip smagiai ir nepamirštamai gyvenau savaitę prieš. Kartais tiesiog viskas taip paprasta, o ir jausmas toks, kad viskas teisinga, kad taip, o ne kitaip turi būti.

Brangusis atsiėmė diplomą, reikiamai atšventėm, persikrausčiau, galutinai atsikratydama raganos buto šeimininkės, savaitės pabaigoj, grįždami iš sostinės, dar užsukom į "Manifestą"... taip visa savaitė ir prabėgo. Dabar, kai nelyja, malkinėj bendrauju su vorais, glostau draugiškas kamanes, statau malkų užtvaras ir prižadu sau atsiminti kiekvieną tokią akimirką kitą pavasarį, kai kamuos abejonės kur likti atostogoms.

Per jėgą bandau ištempti save iš tos pamažu apimančios vasarinės apatijos ir laukiu pabaigos. Serialai ir braškės manęs nebedžiugina. Noriu sugrįžt į gyvenimą. Noriu rudens.

2011 m. birželio 19 d., sekmadienis

Apie kompiuterį ir kitas nelaimes.

(By maskqueraide)

Pirmiausia tai esu truputį nelaiminga. Taip nelaiminga, kaip tik gali būti žmogus, iš kurio neribotam laikui atimtas kompiuteris. Tol, kol bus nustatyta jo ligos priežastis. Įtariu, mano kompiuteris turi kažkokių "psichologinių" problemų, mat sveikatą jam sugadina kiekvienais metais atėjusi vasara. Vargšelis. :(

Tarkim žvelgdama į tai iš šviesiosios pusės, pabandžiau susirast alternatyvą laiko stūmimui (turėjau vilčių net nuveikti kažką tikrai prasmingo!) : bandžiau bendraut su piktžolėm bulvių lauke, stengiausi išjudinti senus dokumentus buvusios mokyklos archyve, gąsdinau katiną, piešiau savižudžius, skaičiau apie numirėlius... Ką gi, laiką prastūmiau neblogai, bet galiausiai prisipažinau sau, kad niekas negali pakeisti švelnaus klavišų šnaresio ir mielo kompiuteriško burzgiančio murkimo. Tad sėdau prie senuko, visai ne nešiojamo kompiuterio. Eh, palengvėjo...

Ir taip yra tik todėl, kad aš beviltiškai netiriu ką veikti šitam užkampį, kurį dar galiu vadinti "gimtine". Nieko, 2-adienį grįžtam į sostinę ir vėl laukia savaitė smagaus gyvenimo. Smagaus ir be kompiuterio. :)

2011 m. birželio 12 d., sekmadienis

In Design.




Mokymasis sesijai baigtas, liko tik užbaigti pačią sesiją ir jau ryt 12.00-12.30 ramiai gurkšnot alutį su A ir R... kur nors. Koks skirtumas kur, kai vasara, atostogos ir kitoks gėris!

Sesija nenuėjo veltui. Perskaičiau ilgai temptą ir tąsytą daugiau nei 600 puslapių knygą, bei gi pradėjau kitą. Čia savo malonumui, aišku.

Šiandien susipakavau savo dalį vilnietiško gyvenimo į 13 pirkinių maišų, lagamino ir kitų talpyklų. Liko tik smagiai pasijuokti iš brangiojo, kai tas pamatys, kiek turto turės pirma tempti iš 5-o aukšto, paskui sugrūsti automobiliukan. Kai šitiek visko prisidedi, kažkaip nebegražu garsiai sakyti, kad "neturi kuo apsirengti".

Ryt prasideda atostogos, laukia puiki romantiška vakarienė, kelionė namo, du mėnesius nematyta ir pasiilgta šeima, kačiai ir šviežios braškės. Kartais viskas taip nuostabu, ane? :)

2011 m. birželio 1 d., trečiadienis

Visur svarbiausia kokybė




Man šiandien gana nesisekė. Tik antrame kioskelyje pasipildžiau troleibuso bilietą. Tik 5-oje vietoje radau skilamušį. Tik iš trečio karto gavau gerus atspausdintus kursinio lentelės lapus (bet su jais dar ne viskas baigta - laiko sufeilinti yra dar!).
Bet man šiandien sekėsi atsiskaityt grafinį dizainą, išvirt brangiajam pietus ir gal net kažko išmokti rytojaus egzaminui.
Vakaras užsibaigia nauja 90210 serija. Vasara prasideda naujomis mintimis ir daina.
Man nepatinka, kai iš karščio kambary tirpsta šokoladas.
Misijos "Normalaus žmogaus vasara" antras turas startuoja ryt. We will see. ;)

Alyvos nužydėjo. :(

2011 m. gegužės 25 d., trečiadienis

Pasakos yra keistokas žanras




Štai ji ir čia. Sesija.
Sudie saule už lango, sveikas sąžinės graužime dėl mano tingulio mokytis.
Jau spintos laukia išvalymo, o kambariai sutvarkymo, skalbiniai išskalbimo, nagų lakai - išrikiavimo pagal atspalvius...
Taip, aš vėl nevalingai stengsiuos išvengti sėdėjimo prie konspektų.
O paskui - kitos problemos. Vėl butas... ir vasara. Sakiau, kad jos nemėgstu? Prisiragavau (gal tiksliau - manęs prisiragavo) uodų įkandimų - man jau gana.
Mokslo metai man - atostogos. Kitų nereikia.

* * *

Nuosavos pasakos su žaibais ir griaustiniais. Atsijungimai, išsijungimai, darbasdarbas, bemiegis miegas, kava su pienu. Damn.

2011 m. gegužės 22 d., sekmadienis

The night on Mars.



Pavasaris neabejotinai kvepia alyvomis. Ir ne kitaip. Nepradedančiais lyti lietumis ir už nugaros kvėpuojančia vasara. Šiais metais jos kaip niekad nelaukiu. Nežinau ką veiksiu po 10 min. – kaip galiu planuoti mėnesiu į priekį. Be to, ko gero bus per karšta ką nors veikti. Net gyventi.

Gražiausias koncertas vakar, keisčiausias filmas – šiandien. Neįprasčiausias pavasaris ever.

Dar viena sėkmingai išgyventa pasaulio pabaiga šiandien. Liko laukti dar vienos. Mano gyvenime jau kokios 5-os gal?

Ir šiaip gyvenimas be limitų ir tabu. Reikėtų išmokti taip gyventi ne tik savaitgaliai. Ne tik apsvaigus nuo pavasario ar ko nors taurėj. Reikėtų.

Bus matyt.



2011 m. kovo 7 d., pirmadienis

Ne gyvenimai, o mozaikos.




Laikas bėga, teka, skuba...
Buvo vasaris, o dabar pavasaris.
Sustoju minutę. Raudoni nagai - vėl ir vėl ir vėl. Naktys ne namuose, kažkieno glėbyje. Sapnai apie vieną, bet ne tą patį. Įvykiai ir nieko neveikimai. Filmai ir gyvenimo istorijos. Tragedijos, bet dažniau komedijos - nelygu, kaip pažiūrėsi. Pirkimai ir pardavimai. Betvarkės ir tvarkymai. Bandymai susirikiuoti. Įstrigus pirmadieniuose. Atsisakiusi minties nemėgti sekmadienių (nes tik tada žadintuvai verti nuodėmių). Grįždama prie silpnybių (ir sausainių su šokolado gabalėliais).

Ir tokie vakarai, kad nežinai, kur dėtis.

2011 m. vasario 13 d., sekmadienis

Party time.




Visa poatostoginė savaitė - tikras iššūkis po ilgo užsisėdėjimo namie: kas antra diena šventės, gimtadieniai, išleistuvės. Atrodo, niekam nesvarbu - antradienis, trečiadienis ar penktadienis. Šventėm, švenčiam, švęsim.

Man tarp kitko irgi nesvarbu.

Naujas semestras universitete šviečiasi darbingas, bet įdomus ir praktiškas. Gal pagaliau išmoksim kažko naudingo, tinkančio ne vien žodiniais terminais pasipuikuoti prieš kitus.

Ir gal man vaidenasi, bet tolumoje pradedu išvysti rūko nuotrupas ateities vaizdinių, kas GALBŪT man tikrai įdomu ir ką norėčiau veikti ateity. Nes aš vis dar tikiuosi anksčiau ar vėliau save atrasti. Geriau, aišku, anksčiau.

Ryt pirmadienis, o man vienodai, nes šį pusmetį atostogauju 4 dienas iš eilės. Kas savaitę.

Pagaliau turiu INFASHION.

Ir turiu dėl ko gailėtis. O galbūt pasistengti ir viską ištaisyti.

Ir ką gi. Šią savaitę dar pasenau. Eh.

2011 m. vasario 4 d., penktadienis

Ending.




Matosi, kad artėja atostogų pabaiga. Taip, kaip kartais beprotiškai reikia atostogų, taip dabar pasireiškia poreikis grįžti į sostinę. Nes jau reikia. Nes jau nerviniai priepuoliai ir staigi nuotaikų kaita nereiškia trijų raidžių. Tai reiškia, kad per ilgai užstrigau rutinoj. Toj rutinoj, kur pagal laikrodį išmokstama kvėpuoti, kramtyti, judėti. O atrodo, lyg savaime.

Minčių dienorašty įsiamžino akimirka, kai stovėdama vonioj prie veidrodžio su dantų šepetuku suvokiau, kad tikrai tikrai yra taip, kaip seniai kartojau, bet niekad netikėjau, nesitikėjau. Reikia, noriu... myliu (jei tai taip vadinasi). Nušvitimai ir tiesa ateina netikėtai.

Kitą pusmetį pasižadu sau užimtą laiką. Kuo mažiau laisvalaikio, kuo daugiau kažką nuveikti. Sunku bus, oj sunku - jau dabar žinau. Bet kas yra lengva?

Nors dar nesibaigė, bet atostogas konstatuoju kaip tingias, neprasmingas, bet, anyway, mielas ir šiltas. :)

O Vilniuj vėl laukia šis tas baisaus.
Bet mes juk sakom, kad šį pusmetį pamėgsim iššūkius.

Vadinasi - pamėgsim. :)

2011 m. sausio 29 d., šeštadienis

Love is what you make it.




Savaitgalis atėjo ir praėjo savaitės vidury. Nes kai aš galiu leisti sau ryte vartytis lovoje daugiau nei 2 val. - tai sekmadienis. Sekmadienis su juo. Gražios saulėtos dienos už lango. Ar šiaip kas priedo gražaus prie visko, kas ir šiaip nuostabu. Aw.

Nors vis gi šioks toks palengvėjimas grįžus namo, vėl į tas pačias vėžes. Rutina ramina. Atostogų rutina man tarsi terapija. Nors dienos bėga daug kartų greičiau - nebuvime aš pailsiu. Juk Vilniuj visada privalai būti. Visada. O čia gali apsnigti, sušalti, užmigti ar visą naktį nemiegoti... Reguliariai. Tuomet tai būna teisinga.

Daug ką darau neteisingai. Ir norėčiau išmokti daryti kitaip. Jaustis taip, kaip kelis kartus per šią savaitę jau jaučiausi.
Teisingai.

Šiandien aš dar gedžiu vieno iš savo įkvėpėjų.

2011 m. sausio 25 d., antradienis

Apie mokyklą ir šokoladinį pyragą




Mano atostogos pajudėjo iš ribinio nenaudingumo taško ir pagaliau prasidėjo kažkokia tai veikla. Šiandien su J, B ir Š apsilankėm savo senojoj, per brūkšnelį - naujojoj mokykloj (mat ten vyksta totali renovacija). Radom daug naujų durų, "amerikietiškas" spintutes koridoriuose, liftą. Neradom poros sienų. Visai smagu būtų grįžti kokiems porai mėnesių į tokią naują ir neįprastą aplinką. Bet apskritai mokyklos nesiilgiu. Oj ne ne. Šiandien dar Š manęs paklausė kodėl būtent, ar man ten negerai buvo? Nea, visai gerai. Tik kad atmintyje mokykla daugiausiai likusi su "juodais" prisiminimais, tom paauglystės gotiškom kvailystėm (kas iki šiol paliko gilų pėdsaką mano aprangoj, meno suvokime ir iš dalies muzikoj) ir neva giliais pamąstymais apie gyvenimą, kuris dabartiniame mano supratime nėra jau toks gilus, labiau paviršutiniškas. Nes per daug nardydamas gali netyčia ir nuskęsti. Kad ir kokioj depresijoj, tarkim. :)

O jeigu džiaugtis naujais atradimais - radau tobulai skanaus ir paprasto kakavinio pyrago receptą.

2011 m. sausio 22 d., šeštadienis

And world will end. Someday.




Kodėl man patinka kankint silpnesnius už save (emociškai, ne fiziškai silpnesnius), su siekiu „išgydyti“ juos nuo ydingo silpnumo, lyg ir užgrūdinti. Kas iš to? Lyg jiems nuo to būtų geriau... Gal tai noras savotiškai atkeršyti už žinojimą, kad nuo pat pradžių aš su jais. Viena iš jų.

Kam tai svarbu.

Tikiuosi, kad Nostradamas, majai, Biblija, Fulcanelli's ir kiti šių ar Anų dienų pranašai neklysta, ir netrukus mes turėsim naują pradžią. Kad ir be efektingos Nibiru planetos. Nors iš šono žiūrint, tai visai nesvarbu KAIP ateis ta pabaiga/pradžia. Nebent kažkam gal suteiks galimybę paskutiniuose žodžiuose paminėti pergalingą frazę „juk aš sakiau“. Beveik esu garantuota, kad tai pasakys koks nors lietuvis. :) (Ar gi ne ironiška, kad rašant įrašą ir panašia tema diskutuojant su vienu žmogum išgirsti iš jo komentarą: "aišku dabar reik palaukt tų 2012 pabaigos ir po to atsidusęs galėsiu ištart "o ką sakiau"... Kartais žmonės tokie neįdomiai nuspėjami.)

Šiandien aš nuveikiau daug nesvarbių (namų ruošos) darbų, tad leidau sau praleisti tuščiai vakarą pykdama ant pusės pasaulio, valgydama serbentų želę su grietinėle ir žiūrėdama Buffy. 5-as sezonas mat jau.

Dabar visos dienos man tokie penktadieniai.

Ar gali būt geriau?

Gali. :)

2011 m. sausio 19 d., trečiadienis

Keep on living.




Praėjo, prabėgo daug gerų (Kalėdos) ir nelabai (sesija) dalykų, daug laiko nutekėjo, ar sušalo kažkur. Na, žodžiu. Man atostogos. Posesijinės. Ir tik dabar jau kiek atsigavusi po gruodžio-sausio maratono, vėl galiu rašyt. Nieko įdomaus nepapasakosiu, nes apie Kalėdas ar Naujus rašyti jau, oj, kaip po laiko, apie sesiją nieko įdomaus išvis neįmanoma išgalvoti,o... kas čia dar?

Bet Blogger'io neužmirštu. Ne ne. Visad užsuku ir bent jau paskaitau savo sekamuosius, kad ir nebrūkšteliu komentaro. Mat komentavimas reikalauja atidaus skaitymo, o ne paviršutiniško perbėgimo akimis, bendram vaizdui, kaip gyvena mano sekamieji, susidaryti. Šiek tiek gaila, kad nespėjau sudalyvauti blogų reklamos savaitėje. Bet iš dalies savaip dalyvavau - radau nemažai naujų ir vertų dėmesio blogerių, kuriuos dabar seku savo ne visai erelio akim. O skaitomiausius kada pareklamuosiu ir be progos. Ne tik skaitomiausius, bet ir žiūrimiausius (kur didžiąją dalį užima paveiksliukai/fotografijos) ar stilingiausius (Kaip gi be stiliaus blogų! Kai kurie virusai labiau užkrečiami, nei gripas.)

Taigi. Kepu pyragus, darau desertus, miegu, valgau, žiūriu filmus ir serialus...siaube, kiek nenaudingų ar net žalingų (svoriui) dalykų galima nuveikti, kai tau visiškas atsipalaidavimas. Ah. Ar gali būti geriau?

Bus, kai sustings želė.
Aš turiu grietinėlės. :)