2015 m. vasario 26 d., ketvirtadienis

Mėnuliai, žmonės ir šokėjai

(Internetų lobynai)

 

Bloge pasirodau rečiau nei jaunas mėnulis (ar koks ten tas posakis?). Jei šis posakis referuoja į tikrą jauną mėnulį, tai aš pasirodau rečiau nei septyni jauni mėnuliai. Pasirodau, bet nebūtinai ką nors parašau. Šįkart sugrįžau maždaug po septyniolikos jaunų mėnulių. Ir nustebau. Maloniai. Kas gi išspaudė mano veide šypseną? Ogi seniai regėtų (sektų/skaitytų) blogerių įrašai. Kažkaip nudžiugino, kad kai kurie blogai, ne taip, kaip manasis, sėkmingai gyvuoja. Ta proga, kad jau nusprendžiau grįžti, pavogiau kelias nuotraukas iš internetų ir pasigaminau naują gražų logo. Dovana sau sugrįžimo proga. Ilgam sugrįžau? Su manim niekad negali žinoti.



Kas naujo? Gyvenu kitur. Gal truputį kitaip. Nors viduje tas pats: minčių košės, fobijų kovos, darbų realybės šou. Bet vaizdas už lango kitas – vietoj pilko plento, kuriuo važiuodami ūsais mojuoja troleibusai, dabar kas vakarą regiu Antakalnio švieselių manheteną. O ant sienų pas mane sovietinių kvadratų pušynai ir dėmės, kuriose reguliariai, psichologiniais sumetimais, pasitikrinu, ką matau (dabar ten žmogaus klubų kaulai arba žvėries kaukolė – neapsisprendžiu). Ir kileriai iš ausinių vis tebeklausia to paties – klausimo, į kurį nežinau atsakymo: žmogus aš ar šokėja? 


MėNulis aš.